CPLOL susirinkimas Breukelen, Olandijoje

CPLOL – Comite Permanent de Laison des Orthophonistes Logopedes

Lietuvos logopedų asociacijos atstovės
V. Makauskienė, D. Kairienė

2011 m. spalio 10- 11 d. vyko CPLOL (Europos logopedų asociacijas vienijančios organizacijos) generalinė asamblėja ir susirinkimas. Lietuvos logopedų asociaciją atstovavo V. Makauskienė ir D. Kairienė. Generalinės CPLOL asamblėjos dienotvarkėje buvo aptarti naujų narių priėmimo į Europos logopedų asociaciją klausimai, pristatyta mokymo ir profesinės praktikos komisijų veikla, finansinė 2011- 2010 m. organizacijos ataskaita, aptarti nauji projektai.

2012 m. gegužės 25 -26 d. Hagoje vyks 8 Europos logopedų kongresas ir sekantis CPLOL narių susirinkimas. Informacija apie CPLOL kongresą Lietuvos Logopedų Asociacijos svetainėjė http://www.spf.su.lt/lla/

Pranešimai gali būti žodiniai, stendiniai ar specialistų seminarai. Prioritetinės kongreso temos:

 Telemedicina ir techninių priemonių taikymas logopediniame darbe

 Įrodymais grindžiama praktika

 Inovacinis mokymas ir ugdymas logopediniame darbe

 Pranešimų santraukas siųsti internetu ir registruoti Kongreso internetinės svetainės sistemoje http://www.cplolcongress2012.eu

CPLOL parengti Logopedo profesijos dokumentai verčiami į lietuvių kalbą.

CPLOL pateiktas logopedo profesijos aprašas

Londonas, 1990

Lisabona, 1997

I – Logopedo profesijos apibrėžimas

Logopedas yra specialistas atsakingas už komunikacijos ir jos sutrikimų prevenciją, įvertinimą, pagalbą ir mokslinius tyrimus. Šiame kontekste komunikacija apima visus procesus, susijusius su žodinės ir rašomosios kalbos suvokimu, (produkavimu vietoje atlikimu) ir tinkamu neverbalinio bendravimo formų parinkimu.

II – Sutrikimų apibrėžimas

Kalbėjimo ir kalbos sutrikimai – tai sutrikimai susiję su galvos smegenų funkcionavimu, taip pat su girdimaisiais, vizualiniais, kognityviniais (įskaitant mokymąsi) procesais, oraliniais, balso ir kvėpavimo sistemų pažeidimais bei funkcionavimo sutrikimais.

III – Logopedo funkcijos

1 – Prevencija

Logopedas siekia užtikrinti komunikacijos sutrikimų prevenciją tokiais būdais:

a) mokymas (švietimas)

b) informacijos sklaida

c) vaikų ir suaugusiųjų įvertinimas, siekiant kuo anksčiau nustatyti sutrikimus

d) kita veikla, atitinkanti žmonių poreikius ir jų aplinkos sąlygas

2 – Įvertinimas ir diagnozavimas

Įvertinimas apima kompleksinį funkcionavimo ir kitų komunikacinės kompetencijos aspektų bei jos pokyčių ivertinimą, atsižvelgiant į klientų poreikius bei individualius socialinės aplinkos ypatumus.

Įvertinimas yra tęstinis procesas ir dažnai apima bendradarbiavimą su kitų profesijų specialistais. Logopedas, remdamasis objektyviais testais ir klinikiniu stebėjimu, nustato sutrikimus, kelia hipotezes apie intervencijos trukmę ir pobūdį.

3 – Intervencija

Logopedinė pagalba, siekiant įveikti komunikacijos sutrikimus, gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Ji apima terapiją (pagalbą), reabilitaciją ir integraciją į socialinį ar profesinį gyvenimą, taip pat ankstyvąją intervenciją, konsultavimą ir rekomendacijas. Terapinė veikla apima specialiąsias, tarpasmenines ir socialines dimensijas.

Logopedinės pagalbos tikslai suteikti asmenims kuo įmanomą aukštesnį funkcionavimo ir komunikacijos lygį, atitinkantį jų socialinę aplinką, mokymosi ar profesinės veiklos poreikius, įgalinančius savarankiškai gyventi. Asmens amžius nėra reikšmingas, nes įgyti ar raidos sutrikimai gali atsirasti bet kokiame gyvenimo etape.

Esminė intervencijos dalis yra jos efektyvumo (veiksmingumo) įvertinimas.

Jei sutrikimas susijęs su medicininiais sutrikimais, logopedinė pagalba turi būti derinama su gydymu. Logopedo darbas tarpdisciplininiame kontekste yra susijęs su bendra terapijos programa.

4 – Specialisto elgesys

Logopedas turi laikytis profesinės etikos reikalavimų bei šalies įstatymų. Logopedo profesinė praktika yra vertinama (baudžiama dėl nusižengimų), remiantis šalyje galiojančiais teisiniais aktais.

5 – Moksliniai tyrimai ir kvalifikacijos kėlimas

Logopedas privalo:

– siekti naujų žinių ir tobulinti savo asmeninius įgūdžius dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo veikloje;

– plėtoti savo profesiją, dalintis žiniomis ir įgūdžiais, rengti publikacijas, dalyvauti kvalifikacijos kėlimo renginiuose ir mokyti jaunesnius specialistus;

– dalyvauti mokant studentus ir vadovauti jų praktikai;

– inicijuoti ir dalyvauti moksliniuose tyrimuose.

IV Logopedų kompetencijos

Logopedai turi būti praktikai ir tyrėjai. Prieš pradėdami teikti pagalbą, jie turi apsvarstyti su asmens problema susijusius teorinius modelius, įvertinti asmens komunikacinius gebėjimus ir sutrikimus, turimos informacijos pagrindu parengti tinkamą darbo programą. Logopedai turi reguliariai įvertinti savo darbo rezultatus ir, remiantis gautais duomenimis, keisti sudarytą darbo programą.

Logopedai ypatingą dėmesį turi skirti žmonių interakcijos ( tarpusavio bendravimo) kokybei, įgyti kompetencijų ir laikytis požiūrio, kuris padėtų plėtoti jų profesiją.

Logopedų profesinės kompetencijos parengtos išsamiai analizuojant jų profesinės praktikos vaidmenį ir funkcijas.

1: Interviu

Logopedas turi mokėti tinkamai bendrauti su klientu, sužinoti ir identifikuoti priežastis, dėl kurių asmuo kreipiasi pagalbos. Logopedas turi mokėti tinkamai vadovauti pokalbiui, t.y. išklausyti kitą asmenį, priimti kliento išraiškos būdus, suprasti jo pateikiamą informaciją, pateikti klausimus, kurie padėtų geriau suvokti situaciją, suprasti kliento poreikius ir nustatyti priežastis dėl nukreipimo kitų specialistų konsultacijai, pasižymėti gerais verbalinio ir neverbalinio bendravimo gebėjimais.

Remdamasis interviu metu gauta informacija, logopedas turi gebėti priimti sprendimusdėl tolimesnių veiksmų ir su jais supažindinti (informuoti) klientus. Ši informacija turi būti išsakoma aiškiai, išsamiai, kad klientas galėtų suprasti darbo būdus ir numatomus rezultatus bei būtų motyvuotas dalyvauti siūlomoje programoje, jei ji abiem pusėm yra priimtina.

Logopedas turi gebėti apibendrinti gautą informaciją ir daryti išvadas, jei reikalinga, nukreipti klientą kitam specialistui ir išsamiai paaiškinti pagalbos pobūdį. Tai reiškia, kad logopedas turi žinoti įvairius intervencijos (pagalbos) būdus, specifinius jų tikslus, privalumus ir trūkumus. Taip pat logopedai turėtų žinoti ir informuoti klientą apie finansinę paramą / mokėjimą už paslaugas.

2: Įvertinimas ir diagnozavimas

Įvertinimas apima kliento komunikacinės kompetencijos ir sutrikimų lygmens nustatymą. Logopedas turi mokėti:

– klausyti, aktyviai stebėti ir taikyti tinkamus įvertinimo (stebėjimo) metodus;

– stebėjimo / įvertinimo metu surinkti kiekybinius ir kokybinius anamnezės (atvejo analizės) duomenis apie kliento komunikacinius gebėjimus ir trūkumus;

– aprašyti (registruoti) ir analizuoti duomenis, kelti ir tikrinti hipotezes, kvalifikuotai (išsamiai ir tinkamai) atlikti diferencinį įvertinimą;

– parašyti išsamią ataskaitą (išvadas);

– aptarti gautus duomenis su klientu, jo/jos šeimos nariais (globėjais) ir kitais komandos nariais (jei klientas nukreipiamas sveikatos priežiūros specialistams);

– parengti tinkamą ir aiškią darbo programą, kurioje atsižvelgiama į kliento ir jo aplinkos poreikius.

3: Intervencija 

Atlikęs įvertinimą, remdamasis išvadomis, logopedas turi gebėti numatyti darbo tikslus ir parengti programą. Intervencija gali būti tiesioginė ir netiesioginė.

Logopedas turi būti susipažinęs su įvairiais intervencijos būdais, žinoti taikomus pagalbos (terapijos) ir reabilitacijos metodus ir technikas, įtraukiant konsultavimą ir ankstyvąją intervenciją. Intervencija neturi būti suprantama, kaip išmoktų procedūrų (darbo būdų) taikymas praktikoje. Pagalba (terapija) yra problemų sprendimo veikla, nes siekdamas efektyviai dirbti, logopedas turi gebėti įvertinti intervencijos veiksmingumą ir, atsižvelgdamas į rezultatus, keisti veiklos ir darbo būdus. Logopedas turi būti kūrybiškas ir žinoti, kaip rasti papildomos, reikalingos informacijos, kuri padėtų užtikrinti darbo efektyvumą.

Darbo metu logopedas privalo gerbti klientus, jų šeimos narius (globėjus), gebėti bendradarbiauti su kitų sričių specialistais, laikytis etikos reikalavimų ir šalyje galiojančių įstatymų. Logopedas, dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo veikloje, turi nuolat plėsti ir atnaujinti savo profesines žinias ir įgūdžius, domėtis moksliniais tyrimais ir nauja informacija (dalyvauti seminaruose, paskaitose, mokslinėse konferencijose). Jis turi žinoti mokslinių tyrimų reikšmę ir būti susipažinęs su įvairiomis tyrimų metodologijomis.

Išvada

Logopedas, siekdamas kuo efektyviau padėti klientams, turi apjungti mokslines žinias ir profesinius įgūdžius.

  Logopedija yra besivystanti profesija, esanti tarp teorijos ir mokslinės praktikos. Šios direktyvos, atsižvelgiant į profesijos raidą, gali būti keičiamos.

Apibrėžimai ir komeptencijų sritys

Logopedas yra specialistas teikiantis pagalbą vaikams, paaugliams ir suaugusiems turintiems kalbėjimo, kalbos, komunikacijos, balso, rašymo (skaitymo) sutrikimų. Logopedas atsakingas už prevenciją, įvertinimą, pagalbos teikimą ir mokslinius tyrimus komunikacijos ir jos sutrikimų srityje. Šiame kontekste, komunikacija apima visus kalbos suvokimo, rašomosios ir šnekamosios kalbos bei neverbalinio bendravimo procesus.

Logopedas dirba su asmenimis turinčiais šių sutrikimų:

artikuliacijos sutrikimai

kalbėjimo sutrikimai

balso sutrikimai

kalbinės raiškos sutrikimai

rašomosios kalbos sutrikimai

sutrikimai pažeidžiantys matematinį ir loginį mąstymą

ankstyvoji intervencija

klausos sutrikimai (kurtumas)

afazija ir kiti neurologinės kilmės sutrikimai (rijimo, maitinimo terapija)

sklandaus kalbėjimo sutrikimai

Logopedai dirba įvairiose įstaigose, priklausomai nuo socialinio – ekonominio šalies lygio.

– Sveikatos priežiūros įstaigose:

ligoninės, reabilitacijos centrai, specialios medicininės – ugdymo įstaigos, specialūs centrai vaikams, turintiems kompleksinių sutrikimų / negalių (pvz., klausos, regos, judėjimo, mokymosi negalės), psichiatrinės ligoninės, vaikų globos namai, privačiuose kabinetuose.

– Švietimo įstaigose:

specialiosios ugdymo įstaigos, bendrojo lavinimo darželiai ir mokyklos, kuriuose integruojami ir ugdomi vaikai, turintys negalių.

Kalbos ir kalbėjimo sutrikimų prevencija

Pasaulinė Sveikatos Organizacija nurodo 3 prevencijos etapus.

Pirminė prevencija:

apima veiklą, kurios tikslas – mažinti sutrikimų dažnumą ir naujų atvejų atsiradimo riziką populiacijoje. Šis principas logopedinėje praktikoje apima informacijos sklaidą ir sveikatos priežiūros specialistų, kurie susiduria su asmenimis turinčiais kalbos ir kalbėjimo sutrikimų švietimą.

Antrinė prevencija:

susijusi su veikla, kurios tikslas – mažinti sutrikimų paplitimą ir jų atsiradimo laiką. Remiantis šiuo principu logopediniame darbe, svarbu atlikti įvertinimą ir kuo anksčiau nustatyti sutrikimus. Ankstyvoji diagnostika ir logopedinė pagalba gali padėti įveikti sutrikimą ar sumažinti problemos progresavimą.

Tretinė prevencija:

pagrindinis tikslas – sumažinti ilgalaikių (pastovių) sutrikimų paplitimą ir funkcionavimo sunkumus, kylančius dėl esamo sutrikimo. Logopedinėje praktikoje, tai reiškia įvairius darbo būdus ir metodus apimančią pagalbą (reabilitaciją), siekiant įveikti problemas galinčias atsirasti dėl esamo sutrikimo.

Logopedai dažniausiai atlieka tretinio lygio prevencinį darbą. Pastaraisiais metais, daugiau dėmesio skiriant tarpdisciplininės komandos bendradarbiavimui, pirminė ir antrinė prevencija tampa vis svarbesne logopedinio darbo dalimi.

Siekiant optimizuoti prevenciją, svarbu supažindinti su jos principais ir taikymu logopedijos studentus bei logopedus praktikus visose Europos šalyse.

I. Informacijos sklaida ir sveikatos priežiūros specialistų švietimas

 Logopedai informuoja apie kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos raidą bei sutrikimus švietimo, sveikatos priežiūros, socialinius darbuotojus ir kitus specialistus. Informacija gali būti individualiai teikiama tėvams ir šeimos nariams, taip pat susirinkimuose, konferencijose, spaudoje, kitų profesijų specialistų kvalifikacijos kėlimo programose.

Informacija pateikiama įvairiomis temomis: vaikų kalbos raida, vaiko raidos skatinimas, interakcija, pirmieji kalbos sutrikimų požymiai, rašymo ir skaitymo sutrikimai, balso, rijimo sutrikimai, sutrikimų atpažinimas, specialistų bendradarbiavimas ir kt.

Tikslai – informacija turi būti prieinama įvairių sričių specialistams (pvz. gydytojai, mokytojai, darželių auklėtojai, slaugytojai), kurių bendradarbiavimas su logopedais yra ypač svarbus. Tarpdisciplininės komandos nariai turėtų būti supažindinami su šiuolaikinėmis, įrodymais grindžiamos logopedinės praktikos žiniomis kvalifikacijos kėlimo kursuose ar studentų rengimo programose. Visuomenė ir kitų sričių specialistai turėtų žinoti, kaip kalbos ir kalbėjimo sutrikimai gali paskatinti kitas socialines, emocines ar mokymosi problemas ir trikdyti šeimos gerovę. Informuojant visuomenę rekomenduojama supažindinti su logopedinės pagalbos būdais, nurodyti kada ir kur galima kreiptis pagalbos. Svarbu nuolat gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir vykdyti informacijos sklaidą.

II. Rekomendacijos tėvams ir ankstyvasis ugdymas

 Gali būti taikoma įvairi intervencija: prevencinis darbas su būsimais tėvais (prenatalinis periodas), reguliarus vaikų priklausančių rizikos grupei įvertinimas, tėvų auginančių vaikus turinčius sutrikimų švietimas (mokymas), rekomendacijos mokytojams ir kitiems specialistams, tėvų savipagalbos grupių skatinimas, informacija apie darbą namuose, asmenų turinčių maitinimo, rijimo sutrikimų globa, nukreipimas kitų specialistų konsultavimui.

Tikslai – mokyti kitų sričių specialistus atpažinti rizikos veiksnius, suteikti žinių kiekvienam asmeniui ar jo šeimai apie logopedinės pagalbos galimybes (kur kreiptis).

III. Ankstyvasis kalbos sutrikimų nustatymas

Įvertinimas: logopedas turėtų bendradarbiauti su kitais specialistais (pvz., gydytojais, mokytojais, slaugytojais, psichologais). Ne visi taikomi įvertinimo instrumentai (testai, apklausos formos) yra standartizuoti. Svarbu atskirti natūralius raidos ypatumus, atskleisti ir nustatyti sutrikimus. Įvertinimas yra sutrikimų atpažinimas nustatytais metodais, kurie gali būti taikomi pakartotinai, siekiant atskirti asmenis turinčius tam tikrų sutrikimų.

Tikslai – standartizuotų testų, darbo programų kūrimas ir taikymas, įtraukiant kitų sričių specialistus. Ankstyvasis įvertinimas turi būti prieinamas kiekvienam vaikui, kuo ankstyvesniame amžiuje ir atliekamas pakartotinai. Patikrinimą gali atlikti specialiai apmokyti specialistai. Sutrikimą nustato (diagnozuoja) logopedai. Remiantis mokslinių tyrimų metodologija, turi būti renkami ir registruojami patikrinimų duomenys, leidžiantys atlikti epidemiologinius tyrimus.

IV. Rekomendacijos

Logopedai turėtų aktyviau dalyvauti atliekant:

šnekamosios ir rašomosios kalbos sutrikimų patikrinimą;

prevencinį darbą su vyresnio amžiaus žmonėmis;

epidemiologinius, longitudinius ir ankstyvojo įvertinimo tyrimus.

V. Etika ir prevencija

Atliekant prevencinį darbą būtina laikytis CPLOL parengtų etikos reikalavimų ir kitų nuostatų:

1. Prevencija turi praplėsti / papildyti, bet ne pakeisti kitus sveikatos priežiūros sistemoje taikomus įvertinimo būdus.

2. Prevencija turi būti grindžiama žmogaus teisių pripažinimu ir paciento teise į privatumą.

3. Prevencija turi padėti gerinti asmens gyvenimo kokybę.

4. Prevencija ir ankstyvasis įvertinimas turi padėti specialistams surinkti tinkamą informaciją diagnozuojant sutrikimus ir planuojant intervencijos strategijas.

Prevencijos darbo grupė

Parengtas lankstinukas apie kalbos suvokimo ir ekspresyviosios vaikų kalbos raidą;

Parengtas klausimynas skirtas nustatyti vaikų kalbos sutrikimus ankstyvame amžiuje. Anketą sudaro klausimai apie bendravimo, žaidimo, kalbos suvokimo ir ekspresyviosios kalbos ypatumus, požymius, leidžiančius atpažinti vėluojančią kalbos raidą nuo 0 – 18 mėn. Klausimyną gali taikyti pediatrai, šeimos gydytojai ir kiti specialistai.

Parengti bukletai apie vaikų kalbos raidą:

0 – 12 mėn.

1 – 2 m.

2 – 3 m.

3 – 4 m.

Atlikta Europos logopedų apklausa apie pagalbą suaugusiems asmenims turintiems kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų. Tikslai:

1. Identifikuoti logopedinės pagalbos suaugusiems situaciją Europos šalyse;

2. Parengti rekomendacijas apie logopedinės pagalbos teikimą suaugusiems;

3. Skleisti informaciją apie logopedinės pagalbos suaugusiems būdus ir metodus