Greitakalbystė – sudėtingas sklandaus kalbėjimo sutrikimas

 Mikčiojimas ir greitakalbystė turi vienodų požymių, tačiau jų priežastys ir pasireiškimas skiriasi.

Kai kurie vaikai dažnai kalba greitai ir gana neaiškiai. Greitakalbystės (tachilalijos) problema nėra pakankamai ištirta ir aiški, todėl logopedai (specialistai, dirbantys su vaikais ar suaugusiais turinčiais, kalbėjimo, kalbos ar komunikacijos sutrikimų) gana dažnai priskiria per greitai kalbančių vaikų bendravimo sunkumus mikčiojimui, nes šių sutrikimų požymiai kartais yra panašūs ir kelia daug klausimų praktikams.

Įvairiose užsienio šalyse vaikų greitakalbystės problema analizuojama gana seniai. Remiantis Tarptautinės greitakalbystės (kleteringo) asociacijos (International Cluttering Association) duomenimis, mikčiojančių vaikų ir greitakalbystės paplitimo duomenys pateikiami gana skirtingi. Nurodoma, kad ikimokykliniame amžiuje greitakalbystė gali pasireikšti 1–7 proc. vaikų.

Daugelyje šalių yra aiškūs, standartizuoti vaikų kalbėjimo tempo vertinimo kriterijai, leidžiantys tiksliai nustatyti, ar kalbėjimo, bendravimo tempas atitinka vaiko amžių, tačiau Lietuvoje nėra atlikta išsamių mokslinių tyrimų ir parengta metodinių rekomendacijų, kurios padėtų logopedams atpažinti per greitai kalbančius vaikus.

Sudėtingi greitakalbystės pasireiškimo atvejai skirtingai veikia vaiko bendravimą, adaptaciją ir socializaciją bendraamžių grupėje. Siekiant padėti per greitai kalbantiems vaikams įveikti bendravimo sunkumus, svarbu atsižvelgti į individualius vaiko ugdymosi poreikius, domėtis veiksmingais logopedinės pagalbos metodais, jų derinimo galimybėmis, skatinti aktyvų vaiko ir šeimos narių dalyvavimą logopedinės pagalbos procese. Be abejo, svarbu spręsti ir kitas profesinės specialistų kompetencijos problemas.

Greitakalbystės apibrėžimo problema

Skirtingai nei kitų kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų greitakalbystės (tachilalijos) apibrėžimas nėra vienareikšmis, tikslus ir aiškus. Užsienio šalių mokslinėje ir metodinėje literatūroje vyrauja įvairios teorinės šio sutrikimo sampratos, neaiškūs mikčiojimo ir greitakalbystės (tachilalijos) diferencijavimo ir įvertinimo kriterijai, įveikos strategijų pasirinkimo ir derinimo dilemos, prieštaringi logopedinės pagalbos veiksmingumo tyrimų rezultatai (Thomas, Howell, 2001; Finn, 2003; Yaruss, Quesal, 2006).

Svarbu paminėti, kad per greitas kalbėjimo tempas neretai pasireiškia kartu su įvairiais kalbėjimo nesklandumais (pavyzdžiui, pasikartojimais, pauzėmis žodžio viduryje, neritmingu trūkčiojančiu kvėpavimu), todėl ši problema gana dažnai tapatinama su mikčiojimu. Tikėtina, kad daugeliu atvejų per greitas vaikų kalbėjimo tempas (greitakalbystė) nustatoma netiksliai, nes:

  • nedaugelis logopedų apie šį sutrikimą turi pakankamai žinių;
  • ne visų per greitai kalbančių vaikų tėvai kreipiasi pagalbos;
  • kai kurie asmenys, kuriems būdingas per greitas kalbėjimo tempas,  nesutinka, kad jie turi kalbėjimo sutrikimą.

Logopedų kompetencijos tyrimai (Manning, 1996; Ivoškuvienė, Makauskienė, Ruškus, 2006) parodė, kad dauguma specialistų jaučiasi mažiau kompetentingi dirbdami su per greitai kalbančiais ir / ar mikčiojančiais vaikais, nei su kitų kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų turinčiais asmenimis.

Greitakalbystės kilmė įvairi

Mokslinėje literatūroje sklandaus kalbėjimo sutrikimų kilmė aiškinama įvairiai: jie gali būti organinio, psichogeninio, neurologinio, fiziologinio pobūdžio (RCSLTCG, 2006).

Greitakalbystės (tachilalijos) etiologijos modeliai skirstomi į šias grupes (Conture, Curlee, 2007):

  1. Centrinės nervų sistemos funkcionavimo modeliai. Teigiama, kad sutrikimą gali sukelti nedideli tam tikrų  galvos smegenų  zonų, susijusių su kalbos ir kalbėjimo formulavimu, pokyčiai. Tuo atveju stebimi tachilalijos ir dizartrijos panašumai, nustatyta, kad greitakalbystė labai susijusi su mokymosi sunkumais ir dėmesio sutrikimu.
  2. Kognityvinių gebėjimų modeliai. Pažinimo procesai, susiję su per greitu kalbėjimo tempu, yra:
    • kalbos formulavimas;
    • dėmesys;
    • visuminis klausymosi procesas;
    • motorikos ir kalbėjimo funkcijos;
    • pažinimas, susijęs su suvokimu.
  3. Genetiniai modeliai. Vaikai, kuriems būdingas per greitas kalbėjimo tempas, gali turėti genetiškai paveldėtą polinkį kalbėti nesklandžiai.
  4. Mikčiojimo ir greitakalbystės modeliai. Per greitas kalbėjimo tempas dažnai pasireiškia kartu su mikčiojimu, tačiau greitakalbystei ir mikčiojimui būdingi skirtingi nesklandumai, į kuriuos būtina atsižvelgti numatant logopedinę pagalbą.
Greitakalbystė pasireiškia kalbos formulavimo sunkumais, kurie veikia visus komunikacijos komponentus. Greitas kalbėjimo tempas sukelia vieną ar kelis kalbos sutrikimo simptomus:
  • kalbėjimo nesklandumus, kurie nėra mikčiojimo požymiai;
  • dažnas pauzes, neatitinkančias sintaksinių ir semantinių taisyklių;
  • netinkamą (dažnai per ilgą) atskirų garsų tarimą ir pan. (Conture, Curlee, 2007).

Pagrindiniai mikčiojimo ir greitakalbystės požymiai 

Literatūroje išskiriami šie pagrindiniai mikčiojimui ir greitakalbystei būdingi požymiai

Mikčiojimo požymiai Greitakalbystės  požymiai
Nesklandumai tariant žodžio pradžią ir vidurį, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas Kelių garsų ar skiemenų pakartojimai, tęsimas, žodžių ir frazių pakartojimai
Įtemptas artikuliacinis aparatas Trumpi užsikirtimai, tariant balsius
Nevalingas garsų kartojimas, kai vaikas juos žino, tačiau negali ištarti Greitas, besikaitaliojantis kalbėjimo tempas
Pakartojimai, pratęsimai ir įtampos pauzės Kalbėjimo koordinacijos sunkumai
Nevalingas garsų, skiemenų pakartojimas ir tęsimas Vienskiemenių žodžių pakartojimai, pirmo skiemens ilguose žodžiuose pakartojimai
Pauzės Praleidžiami tam tikri garsai
Varžymasis ir bendravimo vengimas Savo problemos nežinojimas
Nuosekli pasakojimo struktūra Nenuoseklus mąstymas

Pagal Myers, St. Louis (1992)

Mikčiojimas ir greitakalbystė turi vienodų požymių, tačiau jų priežastys ir pasireiškimas skiriasi. Šie abu sutrikimai – organinės kilmės, nes juos lemiančios galvos smegenų sritys yra identiškos. Diferencijuojant abu sutrikimus, svarbu atsižvelgti į skiriamuosius požymius ir nustatyti kokių savybių – būdingų greitakalbystei  ar mikčiojimui, vaikas turi daugiau ir išsiaiškinti nesklandumų pobūdį (Myers, St. Louis, 1992).

Diagnozuojant svarbu – komandinis darbas

Identifikuojant sklandaus kalbėjimo sutrikimus svarbus komandinis darbas. Komandoje turėtų dalyvauti šie specialistai: logopedas, klasės mokytojas, audiologas, neurologas (jei vartojami vaistai ar įtariami smegenų pažeidimai), vaiko šeimos nariai. Tyrimo metu daugiausia dėmesio skiriama kalbėjimo tempui, sklandumui, garsų tarimui, žodyno apimčiai, kalbos gramatinei sandarai ir požiūriui į kalbos problemą įvertinti(Conture, Curlee, 2007; Myers, St. Louis, 1997).

Logopedai stokoja metodinės pagalbos

Dažnai nepakankamą logopedų pasirengimą įveikti greitakalbystę lemia šios priežastys:

  • sutrikimo sampratos neapibrėžtumas;
  • menkos akademinės žinios;
  • specializuotų kursų nebuvimas;
  • mokslinių tyrimų ir publikacijų stygius;
  • darbo patirties su greitakalbyste pasižyminčiais ikimokyklinio amžiaus vaikais ar vyresniais asmenimis stoka.

Dauguma logopedų apie greitakalbystę ieško informacijos skaitydami knygas ir publikacijas, naudodamiesi internetiniais šaltiniais, konsultuodamiesi su kolegomis, universitetų dėstytojais ir bendradarbiais (Ivoškuvienė, Makauskienė, 2006 ir kt.).

Siekiant plėtoti specialistų žinias apie darbą su greitakalbyste pasižyminčiais vaikais, metodinė pagalba turėtų būti orientuota į:

  • sampratos apie sklandaus kalbėjimo sutrikimus tikslinimą;
  • supažindinimą su šio sutrikimo įveikos strategijomis;
  • studijų turinio išplėtojimą universitetuose ir kvalifikacijos tobulinimo kursuose;
  • logopedų bendradarbiavimą, dalijantis informacija apie rečiau pasitaikančius sutrikimus;
  • informacijos plėtrą (pavyzdžiui, skelbiant straipsnius žurnaluose, laikraščiuose, knygose, televizijos laidose), siekiant, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie sklandaus kalbėjimo problemas ir vaiko tėvai laiku kreiptųsi pagalbos į logopedą.

ŠALTINIAI:

  1. Communicating Quality 3. RCSLT’s Guidance on Best Practice in Service Organisation and Provision (2006). The Royal College of Speech and Language Therapists.
  2. Hess R. S, Mo­li­na M. A., Koz­les­ki B. E. (2006). Un­til so­me­bo­dy he­ars me: pa­rent voi­ce and ad­vo­ca­cy in spe­cial edu­ca­tio­nal de­ci­sion ma­king. Bri­tish Jour­nal of Spe­cial Edu­ca­tion, 33(3), 148–157.
  3. Ivoškuvienė R., Makauskienė V., Ruškus J. (2006). Pagalbos mikčiojantiems teikimas Lietuvoje: praktika, metodai, tendencijos. Specialusis ugdymas, 1(14), 123–137.
  4. Myers F. L., St. Louis K.O. (1992). Cluttering: A Clinical Perspective. San Diego.
  5. St. Louis K. O. (1992). On defining cluttering. Cluttering: A clinical perspective. Kibworth, Great Britain: Far Communications, 37–53.
  6. Tarptautinė kleteringo asociacija (International Cluttering Association). Prieiga per internetą http://associations.missouristate.edu/ica/