Mokomės tarti garsą Š

PDF: Garso Š mokymas

Vaikai išmoksta kalbėti bendraudami su suaugusiais. Girdėdami aplinkinių kalbą, pirmaisiais gyvenimo metais, mažyliai išmoksta reaguoti į įvairius garsus, nustatyti jų kryptį, suprasti dažniausiai tariamų žodžių reikšmes. Antraisiais gyvenimo metais, vaikai mus pradžiugina tardami nesudėtingus garsų derinius ir prasmingus žodelius. Sparčiai besivystanti vaiko pažintinė veikla, motoriniai įgūdžiai, leidžia jam aktyviai tyrinėti supančią aplinką, lytėjimo ir klausos pojūčiais įgyti daug svarbios informacijos. Šiame amžiuje vaikai dažniausiai pradeda kartoti artimųjų tariamus garsiažodžius ir trumpus žodelius. Reikia pastebėti, kad kalbos vystymosi tempai labai skiriasi. Vieni vaikai taria vos keletą nesudėtingos garsinės struktūros skiemenų, o kiti sugeba pakartoti ar savarankiškai ištarti keliolika žodžių. Kalbos vystymosi tempai dažnai priklauso nuo nėštumo, gimdymo ar ankstyvoje vaikystėje patirtų traumų, vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi. Nuo dviejų iki trejų metų daugelis vaikų pradeda kalbėti sakiniais. Paprastai jie būna trumpi, sudaryti iš dviejų, nederinamų pagal gramatinius dėsningumus, žodelių (pvz. “mama nio”, “lele mie”, “ciu ciu au” ir pan.).

Sparčiai plečiasi vaiko žodynas ir sugebėjimas suprasti įvairių žodžių reikšmes, juos naudoti savo poreikiams, mintims ir jausmams išreikšti. Pamažu tikslėja ir garsų tarimas. Tėveliai dažnai nerimauja ar vaiko kalba atitinka amžiaus normas. Suprantama, kad tai ne visada lengva suprasti, nes kartais vienodo amžiaus vaikų žodynas ir sugebėjimas tarti garsus ryškiai skiriasi. Tiksliau įvertinti vaiko kabos vystymąsi Jums gali padėti ikimokyklinėse įstaigose ar vaikų poliklinikose dirbantys specialistai.

Pirmiausiai svarbu atsižvelgti į vaiko amžių. Iki ketverių – penkerių metų neturėtumėte reikalauti, kad vaikas tartų š, ž, č, r garsus. Tai fiziologinio šveplavimo laikas, kada vaikai dar nėra pakankamai pasiruošę sudėtingesnių garsų tarimui. Jei vaikas sugeba aiškiai, suprantamai, taisyklingai derindamas žodžius sakiniuose, pasakoti ir lengvai bendrauja, tikėtina, kad minėtus garsus jis išmoks savaime. Jei vaiko kalba vystosi normaliai, tačiau sulaukęs minėto amžiaus jis dar nesugeba ištarti š, ž, č, dž ar r garsų – pasitarkite su logopedu ir jo vadovaujami padėkite vaikui namuose.

Kaip tai padaryti?

Atminkite, kad Jūsų “pamokėlės” turi būti linksmos ir įdomios. Pasirinkite tinkamą laiką, kai niekur neskubate, vaikas jaučiasi pailsėjęs ir nori žaisti. Siūlyčiau pradėti nuo dėmesį ir pastabumą lavinančių užduočių, tada vaikas bus labiau susikaupęs ir geriau supras ką norite jam pasakyti. Galite paprašyti surasti dviejų paveikslėlių skirtumus ar atspėti koks žaisliukas dingo (vaikas įsidėmi 5-8 žaisliukus, o kai jis užsimerkia vieną paslėpkite). Supažindinkite vaiką su raide, kurią tarti jūs mokysitės. Pvz. “Štai raidelė Š. Įsižiūrėk kokia įdomi jos forma, apvedžiok pirštuku, pamėgink parašyti”. Paprašykite įsiklausyti kaip šį garsą tariame, ką jis primena (pvz. Gyvatės šnypštimą, medžių ošimą ir kt.). Atsisėskite prie veidrodžio, kad vaikas galėtų stebėti ir palyginti savo ir Jūsų tarimą. Aptarkite, kas vyksta kai tariame šį garsą. Pvz. “Pažiūrėk, kai mes tariame Š lūpas reikia atkišti į priekį (jos “piktos”), liežuvis pakyla į viršų, už dantukų”. Leiskite vaikui priglausti delną prie jūsų lūpų ir pajausti, kad tariant Š oro srovė būna šilta. Vaikams tai labai patinka, o kartu jie sužino, kuo šis garsas skiriasi nuo S, kuris yra tariamas vietoje sunkesnio. Jei jums nepavyko pirmo mėginimo metu ištarti taisyklingą garsą Š – nenusiminkite. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kad vaikas išmoktų taisyklingai pakelti liežuvį į viršų ir atkišti lūpas.

Parengiamieji pratimai:
1. Pučiama vata, malūnėliai, dūdelės, smarkiai atkišus lūpas į priekį.
2. Lūpos įtempkime šypsenai, po to atkiškime į priekį. Šį pratimą pakaitomis atlikime keletą kartų.
3. Iškiškime platų liežuvį. Jį kelkime į viršų ir uždenkime viršutinę lūpą.
4. Aplaižykime viršutinę lūpą, pabandykime liežuviu pasiekti nosį, “suskaičiuokime” liežuviu viršutinius dantis.
5. “Palakime pienelį”, kaip katytė laka.
6. Liežuvio galiuku pirmyn – atgal liečiamas kietasis ir minkštasis gomurys.
7. Iškiškime liežuvį ir padarykime “krepšelį” (liežuvio galiukas ir kraštai pakilę, viduryje atsiranda įdubimas).
8. Padarykite “krepšelį” burnoje, už viršutinių dantų. Pūskite į jį orą. Sukąskite dantis ir laikydami liežuvį viršuje, vėl pūskite. Leiskite vaikui pajusti šiltą oro srovę, skatinkite įsiklausyti į garsą Š.

Kai vaikas taisyklingai išmoksta tarti atskirą garsą Š galima pereiti prie skiemenų mokymosi. Kad tai nebūtų tik mechaniškas kartojimas statykite tardami kaladėlių bokštus, žymėkite taisyklingai ištartus skiemenis brūkšneliais, kad vaikas jaustų sėkmę, o ne prievartą ar nuobodulį. Aiškiai, pabrėždami Š tarkite: Ša, Šo, Šu, Še, Šė, Ši, Aš, Oš, Ūš, Iš, Aša, Ošo ir t.t. Vėliau galima pereiti prie garso Š tarimo žodžiuose. Priminkite taisyklingą lūpų, liežuvio padėtį. Sakykite žodžius, kuriuos vaikas vartoja savo kalboje ir nori išmokti: šakutė, šalikai, šokoladai, šoka, laša, mašina. Mokymosi pradžioje venkite žodžių, kuriuose tariame kitus pučiamuosius priebalsius: s, z, ž, nes vaikui tai gali būti per sunku. Gerai išmokę tarti garsą Š įvairiuose žodžiuose, sugalvokite su jais sakinių. Pvz. Šeiminikė pešė vištą. Aš nešu maišą. Kaštoną įdėjau į kašutę. Iš miško išėjo meška. Skatinkite vaiką aktyviai dalyvauti galvojant žodžius ir sakinius, tęsti jūsų pradėtą pasakojimą ir kt.

Mokantis tarti garsus svarbu lavinti foneminę klausą, t.y. sugebėjimą išgirsti garsą Š skiemenyse, žodžiuose, sakiniuose, atskirti panašiai skambančius garsus (S-Š). Mokant išgirsti nurodytą garsą galima žaisti “gaudytojus”. Pvz. “Aš tarsiu įvairius garsus. Kai išgirsi Š – jį sugauk, suplok rankytėmis”. Mokant išgirsti Š skiemenyse ir žodžiuose galima pasiūlyti pakelti į viršų Š raidelės paveikslėlį ar atsitūpti.

Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Pradžioje vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas- įtvirtinit garso tarimą kasdieninėje kalboje ir išmokyti jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų. Tai ilgas ir nelengvas kelias, tačiau jūsų bendros pastangos padės vaikui sėkmingai pasirengi mokyklai ir išvengti nepatogumų, kuriuos sukelia…šveplavimas.