Vaikų autizmas: atpažinimas ir pagalbos metodai

Paskelbta:
Kategorija: Publikacijos

Autizmo priežastys ir diagnostika
Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą – verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius. Nurodoma, kad autizmas sukelia visą gyvenimą pasireiškiančias kokybinius socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio problemas. Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas). Aspergerio sindromu sergantiems vaikams būdingi sunkumai užmezgant socialinius ryšius, stereotipinis, savitas elgesys, tačiau kalbos ir pažintinių funkcijų raidos sutrikimai gali nepasireikšti ar priešingai, aplenkti to paties amžiaus vaikų gebėjimus.
Autizmo paplitimas. Autoriai (Gillberg, Coleman, 1992) nurodo, kad iš 10000 vaikų 4-5 būdingas autizmo sindromas. Šis sutrikimas labiau paplitęs berniukų tarpe. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto keoficientą (IQ). Tikimybė sulaukti vaiko, sergančio autizmu, šeimoje, kur jau yra šią ligą turintis vaikas, yra 3-5%.
Autizmo priežastys. Išskiriamos biologinės, organinės – neurologinės ir genetinės autizmo priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veikos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos. Nustatytos keturių tipų organinės – neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas, nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Pastaruoju metu manoma, kad sutrikimas yra susijęs su smegenėlių pažeidimais, kuriuos patvirtina ir patologiniai EEG duomenys. Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pvz. fenilketonurija – amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXA1, kurį turi 40% autizmu sergančių asmenų. Simpson, Zionts (1992) nurodo, kad autizmo priežastis gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: serotonino, epineprino ir norepineprino kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs opioido kiekis. Kai šios medžiagos vaiko smegenys pagamina pernelyg daug, vaikas veikdamas ir judėdamas nesugeba jo kiekio normalizuoti, todėl atsiranda nuolatiniai judesiai, socialinio intereso stoka bei kiti sutrikimai.
Autizmo atpažinimas. Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau – Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti. Ankstyvoji autizmo diagnostika nepaprastai svarbi tolesnei vaiko raidai.
Pakankamai anksti nustačius, kad vaikas serga autizmu, galima:

  • laiku informuoti šeimą ir padėti tėvams geriau suprasti savo vaiką, jo poreikius, suteikti reikiamą psichologinę ir kitą pagalbą;
  • atpažinti genetines ligas, pradėti gydyti gretutines patologines būkles;
  • pradėti vaiko ir šeimos poreikius atitinkančią abilitacijos programą.

Autizmas diagnozuojamas, kai nustatomi sutrikimai trijose pagrindinėse simptomų grupėse:

  • Kokybinis socialinės tarpusavio sąveikos sutrikimas (vaikas nesuvokia kito asmens jausmų);
  • Kokybinis žodinio ir nežodinio bendravimo bei vaizduotės sutrikimas (pvz., bendraudamas nesinaudoja žodžiais, garsais, kūno judesiais ar veido išraiška);
  • Ribotas, pasikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai, veikla.

Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 – 2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontroliniu sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus. Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą (pateikiamas priede) sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas. Šiuo metu diagnozuojant autizmą remiamasi PSO parengtame tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK-10) kriterijais:
A. Nenormali arba sutrikusi raida išryškėja iki 3 metų mažoausiai vienoje iš šių sričių:

  1. Kalbos supratimo ir ekspresyviosios kalbos vartojimo socialinio bendravimo metu stoka.
  2. Selektyviųjų socialinių prisirišimų arba abipusės socialinės sąveikos formavimosi trūkumai.
  3. Funkcinio arba simbolinio (vaizduotės) žaidimo nesusiformavimas.

B. Mažiausiai 6 požymiai iš pateiktų 1, 2, 3 kategorijų, įskaitant bent po du punktus iš pirmos kriterijų grupės ir po vieną iš 2 ir 3.
1. Kokybiniai socialinės sąveikos sutrikimai, pasireiškiantys bent dviejose iš šių sričių

  1. nesugebėjimas palaikyti akių kontaktą, prie socialinės sąveikos priderinti veido išraišką, kūno padėtį gestus;
  2. nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais (atitinkamai pagal funkcinį amžių ir kai tam yra pakankamai galimybių), įskaitant abipusį dalijąsi interesais, veikla bei emocijomis;
  3. nepakankamas socialinis ir emocinis bendravimas, pasireiškiantis silpnu ar sutrikusiu atsaku (reakcija) į kito žmogaus emocijas, nesugebėjimas pritaikyti savo elgesį prie socialinės aplinkos, prasta socialinio elgesio, komunikavimo ir emocijų integracija;
  4. spontaniško siekimo dalytis su kitais žmonėmis interesais, siekiais, malonumais stoka (pvz., daiktų, kurie yra įdomūs individui, rodymo, atnešimo, pateikimo kitiems stoka).

2. Kokybiniai verbalinio ir neverbalinio bendravimo sutrikimai, pasireiškiantys bent vienoje iš šių sričių:

  1. sulėtėjusi kalbos raida arba visiškas jos nebuvimas, kurios nesistengiama kompensuoti alternatyviais bendravimo būdais (pvz., gestais, mimika);
  2. sutrikęs gebėjimas pradėti ir palaikyti pokalbį (bet kuriuo esamu kalbos lygiu arba jei kalbos raida yra normali) atsiliepiant į kito asmens bendravimą;
  3. stereotipinis, pasikartojantis kalbos vartojimas arba idiosinkrazinis (supainiotas) žodžių ar frazių vartojimas;
  4. gebėjimų stoka žaisti įvairius spontaniškus vaidybinius ar socialinio pamėgdžiojimo žaidimus

3. Pasikartojantis, stereotipinis elgesys, interesai ir veikla, pasireiškiantys bent vienoje iš šių sričių:

  1. vienas arba keletas stereotipinio bei riboto pobūdžio intensyvūs interesai, neįprasto turinio ar jiems skiriamo dėmesio koncentravimu, vienas ar daugiau interesų neįprastų savo intensyvumu ir ribotumu, o ne turinio ar jiems skiriamo dėmesio koncentravimu;
  2. akivaizdžiai kompuslyvus (neįveikiams noras ką nors veikti) polinkis laikytis specifinių, nefunkcionalių veiksmų ar ritualų
  3. stereotipiški ir pasikartojantys judesiai (pvz., rankų, pirštų sukiojimas, plasnojimas, viso kūno judesiai)
  4. specifinis domėjimas daiktų dalimis ar nefunkcionaliais žaidimo priemonių elementais (tokiais kaip kvapas, pojūtis palietus paviršiš, sukeliamas garsas ar vibracija).

C. Sutrikimas pagal klinikinį vaizdą negali būti priskirtas kitiems įvairiapusiams raidos sutrikimams (Rett sidromo).
Autizmo diagnostikai labai svarbus bendras sveikatos, neurologinis ir neuropsichiatrinis tyrimas. Didelę reikšmę atpažįstant autizmą turi intelekto tyrimai: WISC testas (6 metų vaikams ir vyresniems, kai IQ viršija 50), tarptautinė Leiterio skalė, Vinelando socialinės brandos skalė, Griffiths raidos skalė ir kt.
Pagalbos autizmu sergantiems vaikams metodai
Autizmo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Sąlyginai juos galima suskirstyti į kelias kategorijas: biocheminiai (medikamentiniai), neurosensoriniai (audio ir sensorinės integracijos terapijos), psichodinaminiai (psichoterapinė pagalba tėvams), vaiko elgesio korekcijos metodai.

Medikamentinis gydymas. Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti. Dunn-Geier ir kt. (2000) pateikia duomenis apie vitamino B15, specialių dietų, vaistų vartojimą autizmui ar jo simptomams gydyti, tačiau jų veiksmingumas yra nepakankamai įrodytas moksliniais tyrimais.

Psichologinės ir pedagoginės priemonės. Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai. Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia. Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai. Programose numatomos užduotys vizualinės-motorinės koordinacijos, smulkiosios ir bendrosios motorikos ugdymui, nuosekliai formuojami žaidimo įgūdžiai. Elgesio, bendravimo įgūdžiai formuojami ir namuose, todėl sudarant individualias autizmu sergančių vaikų ugdymo programas ypač skatinamas tėvų ir kitų šeimos narių dalyvavimas ir bendradarbiavimas su specialistais.

Literatūra:

  1. Dunn-Geier, J., Auerspreg, E ir kt. (2000). Effect of secretin on children with autism: a randomized controlled Arial. Developmental Medicine and Child Neurology, 42, p.796-802.
  2. Gillberg, C., Coleman, M. (1992). The biology of the autistic syndromes. 2nd edition. NY.
  3. Happe, F. (1994). Autism: an introduction of psychological theory. London.
  4. Prasauskienė, A. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas.
  5. Simpson, R., Zionts P. (1992). Autism. USA.
  6. Sherratt, D. (2005). How to support and trach children on the autism spectrum. LDA, East Road, Cambridge.
  7. Wirth (1994). Sprachstorungen, Sprechstorungen, Stimmstorungen. Koln.

1 Priedas

A dalis. Klausimai tėvams

 

1. Ar Jūsų vaikas mėgsta būti supamas, „šokdinamas“ ant kelių? Taip/Ne
2. Ar Jūsų vaikas domisi kitais vaikais? Taip/Ne
3. Ar Jūsų vaikas mėgsta ropštis ant įvairių daiktų, pvz., laiptų? Taip/Ne
4. Ar Jūsų vaikui patinka žaisti „ku-kū“ (uždengia veidą rankomis ir atidengęs sako: ku-kū), slėpynes? Taip/Ne
5. Ar Jūsų vaikas kada nors įsivaizduoja, pvz., žaisliniais indais „verda“ arbatą, „gamina“ valgį ar žaidžia kitus įsivaizduojamus žaidimus? Taip/Ne
6. Ar Jūsų vaikas savo rodomuoju pirštu parodo tai, ko norėtų? Taip/Ne
7. Ar Jūsų vaikas savo rodomuoju pirštu parodo tai, kas jam įdomu? Taip/Ne
8. Ar Jūsų vaikas gali tinkamai žaisti su nedideliais žaislais (mašinėlėmis, kaladėlėmis), o ne tik juos žarstyti ar mėtyti? Taip/Ne
9. Ar Jūsų vaikas atneša Jums daiktus, kad juos Jums parodytų? Taip/Ne

B dalis. Gydytojo stebėjimas

1. Ar apsilankymo metu vaikas užmezgė su Jumis akių kontaktą? Taip/Ne
2. „Pagauk“ vaiko dėmesį ir tada parodyk jam kokį nors daiktą kitame kambario gale, sakydamas: „pažiūrėk, tai… (įvardinkite daiktą). Ar vaikas pažiūrėjo į tai, ką Jūs rodėte? Taip/Ne
3. „Pagauk“ vaiko dėmesį, tada duok jam mažą žaislinį puodelį ir arbatinuką sakydamas: „prašau įpilti man arbatos“. Ar vaikas bando „įpilti“ arbatos, „gerti“ iš puoduko ar pan.? Taip/Ne
4. Paklauskite vaiko: „Kur yra lempa?“ arba „Parodyk man lempą“. Ar vaikas rodo savo rodomuoju pirštu į lempą? Taip/Ne
5. Ar vaikas gali iš kaladėlių pastatyti bokštą? Jei taip, iš kelių?(kaladėlių skaičius ….) Taip/Ne