Ikimokyklinukų tėvai dažnai domisi, kaip prasmingai leisti laiką kartu, kad mažylis kuo daugiau sužinotų, išmoktų ir pasirengtų mokyklai. Laikas, kai auga vaikai, paprastai sutampa su pačiais intensyviausiais darbo, karjeros siekimo metais ir jauniems tėveliams nuolat tenka balansuoti tarp dviejų polių: darbas–šeima.
Neskubėkite savęs kaltinti, kad su vaiku praleidžiate per mažai laiko, bet pasistenkite, kad tas laikas, kurį jūs galite skirti savo vaikui, būtų malonus jums abiem. Mokydami vaikus, pasitikėkite savo intuicija, trumpai ir suprantamai atsakykite į jų klausimus.
Nepamirškite, kad ikimokyklinukai mokosi žaisdami, todėl jūsų veikla turėtų būti linksma ir įdomi. Išnaudokite tą laiką, kai kartu einate iš darželio, vaikštote ar dirbate lauke, važiuojate automobiliu. Net pačios gražiausios knygelės nepakeis tikros gamtos ir jos gyventojų, tik mokykitės kartu su vaiku ją stebėti.
Lavinant vaiko kalbėjimą svarbu atsižvelgti į keletą kalbos komponentų:
- žodyno apimtį;
- gramatinę kalbos sandarą;
- garsų tarimą;
- gebėjimą juos skirti iš klausos;
- rišlaus pasakojimo įgūdžius.
Antraisiais–penktaisiais gyvenimo metais vaiko žodynas plečiasi labai sparčiai.
Girdėdami aplinkinių kalbą vaikai pradeda sieti žodį su konkrečiu daiktu, veiksmu ir be didelių pastangų išmoksta daug naujų žodžių. Įrodyta, kad vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Aptarkite daiktus, veiksmus, kai rengiatės, vaikštote lauke, važiuojate į svečius, ruošiatės miegoti. Vaikai mokosi mėgdžiodami, todėl ir tėvų kalba turėtų būti taisyklinga, vaizdi, suprantama.
Vartokite įvairias žodžio formas (pavyzdžiui, senelė, senutė), sinonimus (svečiai, viešnia), palyginimus (meilus kaip katinėlis) ir pan. Naujus žodžius, kurių jūs norite išmokyti savo vaiką, ištarkite aiškiai, lėtai, pakartokite keletą kartų. Mažesniesiems pravartu stebėti jūsų artikuliaciją, todėl pasistenkite, kad vaikas matytų jūsų veidą.
Svarbu įvardyti ne tik kasdienės aplinkos daiktus, bet ir paminėti jų savybes, požymius. Lieskite įvairius paviršius, lipdykite, ragaukite, kad vaikas patirtų naujų pojūčių ir išmoktų juos išreikšti žodžiais (švelnus, šiurkštus, slidus, kietas, minkštas, rūgštus). Mokykite erdvinių, laiko santykius reiškiančių žodžių (arti, pradžia, vidurys, žemai, apačia, vakar, rytoj, dabar), parodykite, kad žodžiai gali apibendrinti, turėti kelias reikšmes.
Nėra įmanoma išmokyti visų žodžių gramatinių formų, jungimo į sakinius variantų, tačiau pastebėkite vaikų kalbos klaidas ir pasistenkite jas pašalinti. Dažnai vaikai netaisyklingai vartoja prielinksnius ant, po, į, iš, su, prie, nuo, už; daiktavardžių linksnių (ko? kieno? kam? kuo?), skaitvardžių (du, dvi) galūnes.
Galima žaisti „slėpynes“, padedant žaisliuką įvairiose vietose ir klausti „kur pasislėpė?“(pavyzdžiui, po kilimu, ant kėdės, prie stalo ir t. t.).
Mokydami taisyklingai atsakyti į minėtus klausimus, pamėginkite žaisti žaidimą „Ko trūksta?“ Išdėliokite ant stalo keletą žaisliukų, paprašykite vaiko juos įsidėmėti (žaisliukus suskaičiuokite, paklauskite kuris yra pirmas, paskutinis, vidurinis). Tada vieną paslėpkite ir klauskite „ko trūksta?“ Nupieškite piešinėlių, kuriuose trūksta kokios nors svarbios detalės (pavyzdžiui, namui trūksta stogo, kiškiui – ausies, lapei – uodegos). Tokios užduotys lavina ne tik vaiko kalbą, bet ir pastabumą, dėmesį.
Galite žaisti vaikų žurnaluose „Penki“, „Zebras“ pateikiamus žaidimus „Kam tinka šie daiktai?“ (pavyzdžiui, gydytojai tinka švirkštas, virėjui – puodas, futbolininkui – kamuolys); „Kieno daiktai?“ (sodininko, kirpėjo, policininko); „Kuo galima kasti, grėbti, pjauti, kapoti?“ ir pan.
Žaiskite su daiktų poromis ar vienodais paveikslėliais, nes vaikai dažnai daro daiktavardžių ir skaitvardžių derinimo klaidų (pavyzdžiui, du stalai, dvi kėdės, du kamuoliai, dvi lėlės). Gramatines klaidas dažniau daro vaikai, turintys kalbos sutrikimų. Jei vaikas pradėjo kalbėti vėliau nei daugelis jo bendraamžių, jo žodynas skurdus, žodžiai nesuderinti tarpusavyje ar gramatinių klaidų labai daug, ilgai nelaukite ir kreipkitės į specialistus.
Mokant tarti garsus visada reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir kalbos raidai būdingus dėsningumus.
Iki 4,6–5,5 metų daugelis vaikų nemoka ištarti sunkesnių garsų: š, ž, č, dž, rir juos keičia paprastesniais: s, z, c, dz, l arba j. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris lavėjant artikuliaciniam aparatui „išaugamas“ savaime. Susirūpinti anksčiau ir kreiptis į specialistus vertėtų, jei vaikas neištaria garsųk, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą.
Ypač dažni garsų s, z, š, ž tarimo sutrikimai. Dėl netaisyklingo sukandimo, išlikusio čiulpimo reflekso ar kitų priežasčių kai kurie vaikai taria šiuos garsus iškišę liežuvio galą tarp priekinių dantų, išpučia orą pro liežuvio šonus. Garsai tampa duslesni, matoma netaisyklinga liežuvio padėtis. Tokie garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas vaikams sulaukus 5,5–6 metų) rodo, kad kalbos raida sutrikusi, ir jums reikėtų pasikonsultuoti su logopedu.
Norėčiau trumpai aptarti, kokiu nuoseklumu reikėtų mokyti garsų tarimo. Tėveliai dažnai moko vaiką kartodami tam tikru garsu prasidedančius žodžius (pavyzdžiui, ratas, rožė, rytas ir t. t.). Žodžių kartojimas svarbus mokymosi etapas, tačiau ne pirmasis.
Būtų lengviau pasiekti norimus rezultatus, jei iš pradžių aptartumėte su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Pavyzdžiui, „pažiūrėkime, ką daro mūsų lūpos ir liežuvis, kai tariame garsą š. Matai, lūpos „piktos“, aš jas suraukiu ir atkišu į priekį. Liežuvis slepiasi burnoje, už viršutinių dantų. Pamėginkime kartu ištartiš–š–š. Dabar priglauskime delniuką prie burnos. Jauti, kokia šilta oro srovė eina, kai tariame šššš (1 etapas).
Jei vaikui pavyko ištarti šį garsą (1 etapas), galite pereiti prie skiemenų mokymosi (2 etapas). Sugalvokite žaidimų, kuriuose galėtumėte tarti įvairius skiemenis su šiuo garsu, nes beprasmis kartojimas vaikui greitai nusibos. Galima žaisti su dėlione, kiekvienai detalei „sugalvojant“ vis kitokį vardą: ša, šo, šu, šė, ši, aš, oš, statyti kaladėlių ar lego bokštus tariant po vieną skiemenį ir t. t.
Kai vaikas visiškai taisyklingai pakartoja įvairius skiemenis, galima pereiti prie žodžių mokymosi (3 etapas). Tardami žodžius pabrėžkite mokomą garsą (šššala, šššoka, šššukuoja).
Sėkmingai įveikę žodžių mokymąsi, mėginkite sugalvoti sakinių (4 etapas), pasakojimų, eilėraščių su šiuo garsu ir tik tada kontroliuokite garso tarimą vaiko kalboje (5 etapas).
Visiems nemalonu, kai juos pertraukia, stabdo ar liepia pakartoti žodžius, todėl kartu su vaiku sugalvokite, kaip jam priminsite apie naujo garso tarimą. Kai kuriems vaikams padeda prisegti ženkliukai su nupiešta raide š, kitiems lengviau išmokti, kai mama ar tėtis taisyklingai pakartoja jų ištartus žodžius. Vaikai labai išradingi ir gali pasiūlyti jiems priimtiniausią sprendimą.
Išmokti tarti naują garsą – nelengva užduotis, todėl nenusiminkite, jei jums nepasisekė taip greitai, kaip tikėjotės. Būkite kantrūs ir nuoseklūs. Kartais, ypač jei vaiko kalba vystosi pavėluotai, gali prireikti specialių artikuliacinės mankštos pratimų, kuriuos, atsižvelgdami į vaiko amžių ir sutrikimo pobūdį, gali pasiūlyti logopedai.
Taisyklingas garso tarimas priklauso ne tik nuo tikslios artikuliacijos, bet ir nuo gebėjimo jį skirti nuo panašiai skambančių garsų. Vaikai, turintys silpnai išlavintą foneminę klausą, kartais gali ištarti sudėtingesnius garsus, tačiau juos keičia paprastesniais ar praleidžia. Vaikai paprastai painioja panašiai tariamus garsus, besiskiriančius vienu kuriuo nors požymiu (k–t, g–d, s–š, z–ž, r–l).
Gebėjimas skirti garsus iš klausos svarbus mokantis skaityti ir rašyti, todėl pravartu žaisti keletą paprastų žaidimų, kurie padėtų lavinti foneminę klausą. Su mažesniais (3–4 metų) vaikais galima pradėti nuo aplinkos ar žaislų garsų skyrimo. Pasiūlykite vaikui įsiklausyti ir papasakoti, ką jis girdi lauke (mašinų ūžimą, medžių šlamėjimą, žingsnius), aptarkite garsus (tylus, triukšmingas, monotoniškas).
Galite pažaisti žaidimą „Kas skambėjo?“ Padėkite ant stalo keletą skambančių žaislų (galite panaudoti dėžutes su skirtingomis medžiagomis viduje). Kai vaikas paeiliui paklausys visų garsų, paprašykite jį trumpam užsimerkti ir paskambinkite vienu žaisliuku. Vaikas turi atspėti, kurio žaisliuko garsą jis girdėjo.
Vyresnius vaikus mokykite skirti taisyklingai ir klaidingai ištartus žodžius ir kalbos garsus. Viena iš lengvesnių užduočių – skirti nurodytą fonemą garsų eilėje. Paaiškinkite, kad išgirdęs tam tikrą garsą vaikas turės suploti rankomis ar pakelti kortelę su ta raide. Pavyzdžiui, jūs mokotės išgirsti garsą s. Kartu nupieškite raidę s ir susitarkite, kad išgirdęs šį garsą vaikas pakelss raidės kortelę į viršų. Lėtai tarkite įvairius garsus: p, a, s, r, b, s ir t. t. Vaikas, išgirdęs nurodytą garsą, pakelia kortelę.
Šiek tiek sudėtingesnis žaidimas, kai mokomasi skirti nurodytą garsą skiemenų ar žodžių eilėje (užduotis analogiška). Vėlesniame etape galima mokyti nustatyti pirmąjį žodžio garsą, sugalvoti kuo daugiau nurodyta raide prasidedančių žodžių ir pan. Tereikia šiek tiek fantazijos ir mokymasis taps „įtemptomis varžybomis“, padės linksmai praleisti laiką ilgose kelionėse.
Daugelio ikimokyklinukų pasakojimus sunku suprasti nežinant įvykių, apie kuriuos kalbama. Vaikai praleidžia pagrindines sakinio dalis, monologai dažnai neturi pradžios ar pabaigos, painiojamos vietos ir laiko aplinkybės. Tai lemia vaiko mąstymo ypatumai, nesugebėjimas „atsižvelgti“ į klausytoją.
Mokykloje svarbu mokėti atsakyti į klausimus pilnu sakiniu, nuosekliai išdėstyti savo mintis, todėl naudinga lavinti vaiko gebėjimą rišliai pasakoti. Iš pradžių galima mokytis apibūdinamojo pasakojimo, lyginant du daiktus. Pavyzdžiui, „Ant stalo yra bananas ir obuolys. Bananas yra pailgos formos, geltonas. Jis auga šiltuosiuose kraštuose, o obuoliai auga ir mūsų šalyje. Obuolys yra apvalus, raudonas. Bananas minkštas, o obuolys kietas. Jie abu yra vaisiai.“
Pasakojimo pavyzdį turėtų pateikti tėveliai, vyresni broliai ar sesutės. Vaikui pasakoti yra daug lengviau, kai jis mato tikrus daiktus ar su jais veikia. Klauskite vaiko, kaip jis nulipdė darbelį iš plastilino, pagamino sumuštinį, žaidė kieme ar darželyje. Mokykite pasakoti pagal siužetinius paveikslėlius, knygelių iliustracijas.
Galima išdėlioti paveikslėlių seriją ir papasakoti juose pavaizduotą istoriją. Paskui paveikslėliai sumaišomi, o vaikas prašomas juos sudėti teisinga tvarka ir papasakoti pasakojimą. Vėliau vaikas sudeda paveikslėlius teisinga tvarka ir pasakoja į juos nežiūrėdamas, sugalvoja pavaizduotų veikėjų dialogus ir pan.
Papasakokite, ką veikėte darbe, ką matėte teatre, parodoje, sužinojote skaitydami knygą. Paprašykite jums pasekti gerai žinomą pasaką, papasakoti daug kartų matytą filmuką. Jei sekasi labai sunkiai, padėkite vaikui klausimais „kas buvo toliau?; ką jis pamatė?; kodėl taip atsitiko? Vaikai mėgsta kurti, todėl pažaiskite žaidimą „Tęsk toliau“. Kiekvienas žaidėjas paeiliui sugalvoja 3–4 sakinius, pakreipdamas pasakojimą norima linkme ir sako „Ttęsk toliau“, leisdamas pasakoti kitam žaidėjui. Sugalvokite linksmų, nebūtų istorijų, juokingų veikėjų.
Neįmanoma aptarti visų situacijų ar būdų, kaip galima mokyti naujų žodžių, garsų tarimo ar formuoti pasakojimo įgūdžius, nes vaikų gebėjimai ir pomėgiai labai skiriasi. Tiesiog būkite kūrybingi, paįvairinkite savo šeimos laisvalaikį vaikų kalbą lavinančiais žaidimais.
Pagrindinis šaltinis:
