Bendravimas – kiekvienam iš mūsų įprasta, kasdienė veikla. Norime ar nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su kuo nors bendraujame. Tačiau susitelkę į sakomus žodžius, dauguma nenutuokiame apie kūno kalbą, o ką jau kalbėti apie jos svarbą.
Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu
Verbalinė kalba vartojama informacijai perduoti, o kūno kalba išreiškia žmonių jausmus, mintis, požiūrius, tarpusavio santykius, patiriamas emocijas – pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui.
Analizuojant kūno kalbą ypač svarbi veido išraiška, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai ir gestai, netgi įvairūs aksesuarai – aukštakulniai bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė, kurie drauge sudėjus sudaro bendrą žmogaus išvaizdą ir siunčia vienokius ar kitiokius signalus aplinkai. Būdami nesąmoningi ir nevalingi, būtent šie signalai leidžia suprasti tikruosius pašnekovo jausmus ir mintis.
Kūno kalba, panašiai kaip ir užsienio kalba, plečia galimybes bendrauti, mokėdami ir naudodamiesi kūno kalba turime galimybę geriau suprasti vieni kitus.
Kūdikio kūno kalba mamai padeda suprasti jo norus
Esama nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasirengę socialinei sąveikai, prieš išmokdami kalbėti, savo jausmus geba išreikšti kūno kalba. Jie siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šių nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko nori kūdikis.
Yra dalykų, kuriuos galima išskaityti mažylio veidelyje: harmoniją, pasitenkinimą, nepasitenkinimą. Tik iš kito žmogaus reakcijų kūdikis mokosi atpažinti ir skirstyti šiuos signalus. Jei mama mėgdžioja jo kūno kalbą (verksmą, šypseną, nepasitenkinimo grimasą), mažylis gali tarsi veidrodyje stebėti save ir pats mėgdžioti motinos veido išraišką. Taip jis mokosi pažinti ir atskirti savo pojūčius.
Pirmosios visuomet prabunda kūdikio akys. Jos ima sekti judantį žmogų ar daiktą, tik paskui pasisuka galva ar visas kūnas. Akys parodo tikslą – kūnas seka paskui.
- Judrūs antakiai, akys, reaguojančios į judančius objektus, budrus žvilgsnis, kurio kryptimi juda ir galva, liudija, kad mažylis yra žvalus ir nusiteikęs bendrauti.
- Iš apsiblaususių akių, į vidų nukreipto žvilgsnio, vangios reakcijos galima spręsti, kad vaikas mažai bendrauja, prastai jaučiasi arba tiesiog nuobodžiauja. Galimas daiktas, jam jau ilgokai stinga įspūdžių, jis nusivylė ir visai nebenori bendrauti.
- Pakelta ar žvilgsnio kryptimi judanti galva – aiškus ženklas, kad mažylis susidomėjęs, nusiteikęs atrasti ir pažinti pasaulį.
- Sprando, galvos judrumas visuomet liudija, kad kūdikis yra žvalus.
- Nusukdamas galvą vaikas parodo, kad norėtų sustoti, padaryti pertraukėlę arba baigti žaidimą (bendravimą), atsisukdamas – kad norėtų tęsti.
- Jei galvelė visai nusvirusi žemyn, prie krūtinės – mažylio susidomėjimas užgeso, dažniausiai tai aiškus nuovargio požymis.
- Pavargęs žvilgsnis gali reikšti daug ką: „Jaučiuosi vienišas“, „Aš sotus“, „Man nuobodu“. Jei kūdikis sotus ar pavargęs, toks žvilgsnis reiškia: „Palik mane ramybėje!“ Jei jam nuobodu, pavargusios akys tarsi sako: „Padaryk, ką nors! Sudomink mane!“ Gyvas žvilgsnis, priešingai, liudija susidomėjimą ir norą veikti: „Man reikia draugijos, reikia jūsų! Vienas aš dar nieko negaliu; aš kartu su jumis!“
Žiovulys rodo, kad atėjo metas pakeisti veiklos pobūdį. Galima būtų užmigti, bet galima ir ko nors imtis. Žiovaujama tada, kai atslūgsta įtampa ir sumažėja kraujospūdis.
Savo gyvenimą kūdikiai pradeda judėjimu. Devynių mėnesių jie jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors siekia; ką nors rodo, kas patraukia jų dėmesį; pamojuoja atsisveikindami, imituodami valgymą, gėrimą ar miegojimą. Šis faktas mokslininkams yra įrodymas, kad vaikų kalba ir gestai vystosi beveik tuo pačiu metu. Gestai šiek tiek aplenkia kalbos vystymąsi, todėl jie padeda išreikšti vaikų norus.
- Kūdikio ranka, suspausta į kumštį, liudija pyktį, pasirengimą kovoti, įsiūtį, nepasitenkinimą pasauliu arba savimi. Priežastis gali būti ir pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas, šaltis ar šlapi vystyklai.
- Jei kūdikis spardosi, lyg kažką stumdamas nuo savęs kojytėmis, jam, galimas daiktas, skauda pilvelį. Šis judesys rodo iš vidaus kylantį skausmą ar spaudimą – vaikas mėgina jį nuo savęs nuspirti.
- Pritrauktos prie veido rankytės gali reikšti, kad kūdikis išalko, ištiestos – kad nori bendrauti.
Kūno kalba savo jausmus išreiškia ir vyresni vaikai
Kiekvienas kūno kalbos ženklas atskleidžia dalelę vidinio vaiko pasaulio.
- Įremtos į šonus rankos rodo pasitikėjimą savimi: „Nuo galimų užpuolikų apsiginsiu alkūnėmis!“.
- Platūs žingsniai ar rankų mostai irgi rodo pasitikėjimą savimi: „Aš puikiai suvokiu, kas esu“.
- Suglebusi, žemyn nukarusi ranka aiškiai sako: „Nenoriu nieko veikti, nenoriu žaisti, nenoriu bendrauti su aplinka.“ Toks judesys, būdingas dvejų trejų metų mažyliams, o kartais ir vyresniems vaikams, gali slėpti rūpestį ir poreikį pailsėti. Abipus kūno nukarusios rankos irgi byloja apie nuovargį – mažyliui būtų neprošal pamiegoti.
Vaikų kūnas šalia esantiems žmonėms siunčia pranešimus. Jų agresijos signalai tokie pat kaip ir suaugusiųjų: tiesi stovėsena, pakelta galva. Žvilgsnis sutelktas, intensyvus, nukreiptas tiesiai į priešininką. Suraukti antakiai rodo, kad žmogus stengiasi susitelkti į savo nemalonumų priežastį, t. y. priešininką.
Kai vaikas prisidengia burną, tėvai gauna įspėjimą, kad vaikas meluoja. Tikėtina, kad šiuo gestu bus naudojamasi visą gyvenimą, tik pasikeis jo greitis. Meluojantis paauglys pakelia ranką prie lūpų kaip penkiametis, bet neuždengia ir apie jas lengvai vedžioja pirštais.
Nors vaikų kūno kalba daug atviresnė nei mūsų, suaugusiųjų, tačiau ją nėra lengva tinkamai ir tiksliai interpretuoti.
Simona Raibužytė, logopedė
Logopedinės pagalbos centras
http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/teveliams/ka-liudija-vaiku-kuno-kalba/13706
Šaltiniai:
- Almonaitienė J. (ats. red.). (2007). Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.
- Bierach A. (2000). Kūno kalba. Kaunas: Tyrai.
- Calikan N. (2009). The body language behaviours of the chairs of the disputes according to the disputants. Education, 129 (3), p. 473–487.
- Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. (2002). Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vilnius: Tyto alba.
- Lekavičienė R., Vasiliauskaitė Z., Antinienė D., Almonaitienė J. (2010). Bendravimo psichologija šiuolaikiškai. Vilnius: Alma littera.
- Molcho S. (2006). Vaikų kūno kalba. Vilnius: Alma littera.
- Monginaitė L. (2010). Bendravimo psichologija. Vilnius: Technika.
- Pease A., Pease B. (2012). Kūno kalbos vadovas. Vilnius: Alma littera.
- Spies S. (2008). Kūno kalba. Vilnius: Vaga.