- Kokią įtaką „prisegtas“ vaikučio liežuvėlis gali turėti jo kalbai?
Pirmiausia trumpas liežuvio pasaitėlis kūdikiams trukdo tinkamai maitintis. Mažylis negali iškišti liežuvio toliau apatinės lūpos, jam bandant pakelti liežuvį, šio galiukas susidvejina tarsi gyvatėlės (dvišakis liežuvis), tai lengva pastebėti vaikui verkiant. Mažylis negali taisyklingai žįsti, neišlaiko krūties burnoje, žinda ilgai (daugiau nei 30 min.), nepasisotindamas tampa irzlus, blogai priauga svorio. Tad pasaitėlio „pakirpimas“ kūdikystės laikotarpiu būtinas tais atvejais, kai kūdikis negali čiulpti ir ryti.
Problema dėl nepakirpto liežuvėlio gali išryškėti ir vėliau, sulaukus trejų-ketverių metų ar net vėliau. Tokio amžiaus vaikams trumpas liežuvio pasaitėlis riboja liežuvio pakėlimą, vaikutis gali ištarti netaisyklingai ar visai praleisti, iškraipyti kai kuriuos kalbos garsus ar keisti juos kitais. Neretai tėvai sunerimsta, kad 2-3 m. vaikelio kalbos vystymasis vėluoja, tačiau mažylis vengia kalbėti dėl apsunkintų liežuvio judesių. Taip pat esant trumpam liežuvio pasaitėliui gali varginti seilėtekis, dantų ėduonis, formuotis netaisyklingas sąkandis, tarpas tarp priekinių apatinių dantų.
2. Ar pastebėjus, kad vaikas, tarkim, švepluoja, ir žinant, kad jo pasaitėlis „prisegtas“, pirmiausia reikia spręsti pasaitėlio problemą ar kartu ieškoti ir kitų priežasčių? Koks veiksmų planas turėtų būti tai pastebėjus?
Esant trumpam liežuvio pasaitėliui, netaisyklingų garsų tarimą lemia apriboti liežuvio judesiai. Normaliai liežuvio pasaitėlis būna pakankamo ilgio ir netrukdo iškišti liežuvio ar pakelti jo galą paliečiant gomurį. Dėl to pirmiausia reikia pasiekti liežuvio pasaitėlio elastingumo, kurio dėka liežuvis galėtų atlikti judesius, reikalingus vienų ar kitų garsų tarimui. Jei liežuvio pasaitėlis nėra labai trumpas bandoma jį „pratampyti“ logopedinėmis priemonėmis. Tai atliekama specialiais artikuliacinės mankštos pratimais bei masažu. Jei to padaryti nepavyksta, siūloma atlikti liežuvio pasaitėlio kirpimo operaciją, kurią visgi reikėtų daryti kuo anksčiau (jeigu pasaitėlis pernelyg trumpas). Visada sprendžiant operacinio gydymo tikslingumo klausimą, vyresniems vaikams reikalingos logopedo, periodontologo, ortodonto konsultacijos. Chirurginis gydymas kūdikystėje reikalingas tik tada, kai yra mitybos problemų (vaikas blogai čiulpia, negali visavertiškai maitintis). Vėlesniame amžiuje (3-4 metų ir vėliau) operacija būtina, jei esama tarimo problemų (riboti liežuvio judesiai), dantų problemos. Liežuvio pasaitėlio pakirpimas nėra sudėtinga procedūra. Dažniausiai tai porą minučių trunkanti operacija, taikant vietinę nejautrą arba be jos, liežuvio pasaitėlis įpjaunamas chirurginėmis žirklutėmis (kartais – lazeriu). Šioje vietoje nėra daug kraujagyslių, todėl paprastai pasirodo ne daug kraujo. Pakirpus pasaitėlį vėlesniame amžiuje, būtini logopediniai užsiėmimai, kurių metu taisomas įsitvirtinęs netaisyklingų garsų tarimas.
3. Ar visada „prisegtas“ pasaitėlis turi įtakos vaiko kalbai? Kada jau reikėtų susirūpinti, jei vaikas neaiškiai kalba?
Paprastai trumpas liežuvio pasaitėlis trukdo liežuviui laisvai judėti, tokiu atveju vaikas negali iškišti liežuvio ir paliesti viršutinių dantų, negali pasiekti gomurio su liežuviu, apsunkinti liežuvio judesiai į šonus, stebimas V formos įlinkimas liežuvio viršūnėje, kai bandoma jį iškišti. Dėl neelastingo ir pernelyg trumpo liežuvio pasaitėlio, vaikas negali taisyklingai ištarti kalbos garsus, kuriuos tariant liežuvis turi pakilti prie viršutinių priekinių dantų ar kietojo gomurio – š, ž, č, r, l, kartais t, d, n. Tai dažniausiai pastebima apie trečiuosius gyvenimo metus.
4. Jei dėl „prisegto“ pasaitėlio vaikas pradėjo švepluoti, ar būtina operuoti, ar galima pradėti koreguoti kalbą ir neoperavus?
Jei trumpas liežuvio pasaitėlis laiku neoperuotas, vyresniam vaikui iš pradžių visada bandoma padėti siunčiant jį pas logopedą. Specialiais pratimais bandoma pratampyti trumpą liežuvio pasaitėlį ir, jei nepavyksta, tada problemą siūloma šalinti chirurginiu būdu.
5. Jei dėl „prisegto“ pasaitėlio vaiko kalba turi trūkumų, ar labai sunku juos ištaisyti? Ir, jei bus neoperuotas, ar išvis įmanoma tai padaryti?
Esant trumpam liežuvio pasaitėliui liežuvis nepakyla prie viršutinių dantų ar kietojo gomurio, o tai neišvengiamai svarbu tariant garsus š, ž, č, r, l, t, d, n. Daugiausia sunkumų kyla bandant ištarti garsą r. Mat tariant šį garsą reikia ne tik liesti liežuviu gomurį, bet ir suvirpinti liežuvio galiuką. Nepajėgdami to padaryti, mažyliai kalbėdami visai praleidžia garsą r, keičia jį kitu arba iškraipo. Jei liežuvio pasaitėlis „pakirptas“ chirurginiu būdu, neiškyla didelių sunkumų koreguojant vaikučio netaisyklingą garsų tarimą.
Visgi jei trumpas pasaitėlis nebus „pakirptas“, specialiais logopediniais pratimais bus bandoma jį „pratampyti“, kad liežuvis galėtų laisviau judėti ir pasiektų garsų tarimui reikiamą padėtį. Jei tik liežuvio pasaitėlis nėra pernelyg trumpas, artikuliacinės mankštos ir masažo pratimais pavyksta pasiekti jo elastingumo. Tokiu atveju belieka ištaisyti netaisyklingą garsų tarimą logopedinių užsiėmimų metu.
Logopedė Simona Raibužytė
Logopedinės pagalbos centras