Kategorija: Publikacijos

Bendravimas – kiekvienam iš mūsų įprasta, kasdienė veikla. Norime ar nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo pat ryto iki vakaro su kuo nors bendraujame. Tačiau susitelkę į sakomus žodžius, dauguma nenutuokiame apie kūno kalbą, o ką jau kalbėti apie jos svarbą.

Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu

Verbalinė kalba vartojama informacijai perduoti, o kūno kalba išreiškia žmonių jausmus, mintis, požiūrius, tarpusavio santykius, patiriamas emocijas – pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Continue reading „Ką liudija vaikų kūno kalba?”

Nesklandi kalba ar mikčiojimas?
Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia antraisiais–penktaisiais gyvenimo metais, intensyviai formuojantis vaiko kalbai.
Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės, fizinė kalbos aparato įtampa. Daugelis vaikų, mokydamiesi kalbėti, sunkiai suranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, pasakoja susijaudinę, skubėdami, todėl jų kalbos sklandumas trinka. Continue reading „Šeimoje – mikčiojantis vaikas”

Per pastaruosius kelis dešimtmečius tvirtai įsigalėjo nuostata, kad mikčiojimą reikia vertinti multidimensiniu požiūriu, t. y. kad šio kalbos sutrikimo priežasčių gali būti labai daug ir jos įvairios. Sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika lemia individualią mikčiojimo dinamiką. Ankstyvame amžiuje pagalba mikčiojantiems vaikams glaudžiai susijusi su kalbinės aplinkos keitimu, šeimos konsultavimu ir lanksčiais sklandaus kalbėjimo ugdymo metodais. Continue reading „Vaikų mikčiojimo terapija: metodų apžvalga ir derinimo galimybės”

Parengė Saulius Muravskis
1965 m. IsraelGoldiamond nustatė, kad kai mikčiojantieji ausinėse girdi pavėluotus savo balsus, jie kalba lėčiau ir sklandžiau arba visai nemikčioja. Mokslinimo atradimas buvo pavadintas uždelstas girdimasis grįžtamasis ryšys (angl. DelayedAuditoryFeedback, DAF). Tai paskatino naujos  mikčiojimo terapijos (sklandaus kalbėjimo formavimo) raidą 1970 m., kuris iki šiol yra vertinamas, kaip veiksmingas suaugusiųjų ir vaikų mikčiojimo įveikimo metodas, taikant technines priemones. Continue reading „Techninės mikčiojimo įveikimo priemonės”

Knygoje pristatomas teorinis modelis, kuris leidžia geriau suprasti veiksnius, lemiančius mikčiojimo atsiradimą, pateikiamos mikčiojančių ikimokyklinio amžiaus vaikų įvertinimo formos, klausimynai tėvams, aptariami įvairūs logopedinės pagalbos būdai, skatinantys sklandų kalbėjimą. Continue reading „“Tėvų ir vaiko interakcijos metodas mikčiojimui įveikti””

 Mikčiojimas ir greitakalbystė turi vienodų požymių, tačiau jų priežastys ir pasireiškimas skiriasi.
Kai kurie vaikai dažnai kalba greitai ir gana neaiškiai. Greitakalbystės (tachilalijos) problema nėra pakankamai ištirta ir aiški, todėl logopedai (specialistai, dirbantys su vaikais ar suaugusiais turinčiais, kalbėjimo, kalbos ar komunikacijos sutrikimų) gana dažnai priskiria per greitai kalbančių vaikų bendravimo sunkumus mikčiojimui, nes šių sutrikimų požymiai kartais yra panašūs ir kelia daug klausimų praktikams. Continue reading „Greitakalbystė – sudėtingas sklandaus kalbėjimo sutrikimas”

Jau gilioje senovėje buvo žinoma, kad be miego negalima fiziškai ir psichiškai pailsėti. Miegas gali būti ritmiškas, ramus, gilus ir paviršutiniškas, saldus ir komfortiškas. Paskaičius įvairių tautų liaudies kūrybą, išminčių sparnuotus posakius, poetų eiles ir knygas, pastebima, jog seniai domimasi žmogaus miegu, jo trukme, santykiu su darbingumu ir kitais su juo susijusiais reiškiniais. Continue reading „Įvairios vaikų miego problemos”

Kai kurie žmonės mano, kad mikčiojimas yra nesudėtinga problema, kurią gali padėti išspręsti paprasti patarimai, tačiau daugeliui suaugusių žmonių tai yra nulatinis, visa gyvenimą trunkantis sutrikimas. Žemiau pateikiami patarimai, kurie gali padėti mikčiojantiems.

Autizmo priežastys ir diagnostika
Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą – verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius. Nurodoma, kad autizmas sukelia visą gyvenimą pasireiškiančias kokybinius socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio problemas. Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas). Aspergerio sindromu sergantiems vaikams būdingi sunkumai užmezgant socialinius ryšius, stereotipinis, savitas elgesys, tačiau kalbos ir pažintinių funkcijų raidos sutrikimai gali nepasireikšti ar priešingai, aplenkti to paties amžiaus vaikų gebėjimus.
Autizmo paplitimas. Autoriai (Gillberg, Coleman, 1992) nurodo, kad iš 10000 vaikų 4-5 būdingas autizmo sindromas. Šis sutrikimas labiau paplitęs berniukų tarpe. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto keoficientą (IQ). Tikimybė sulaukti vaiko, sergančio autizmu, šeimoje, kur jau yra šią ligą turintis vaikas, yra 3-5%.
Autizmo priežastys. Išskiriamos biologinės, organinės – neurologinės ir genetinės autizmo priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veikos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos. Nustatytos keturių tipų organinės – neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas, nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Pastaruoju metu manoma, kad sutrikimas yra susijęs su smegenėlių pažeidimais, kuriuos patvirtina ir patologiniai EEG duomenys. Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pvz. fenilketonurija – amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXA1, kurį turi 40% autizmu sergančių asmenų. Simpson, Zionts (1992) nurodo, kad autizmo priežastis gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: serotonino, epineprino ir norepineprino kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs opioido kiekis. Kai šios medžiagos vaiko smegenys pagamina pernelyg daug, vaikas veikdamas ir judėdamas nesugeba jo kiekio normalizuoti, todėl atsiranda nuolatiniai judesiai, socialinio intereso stoka bei kiti sutrikimai.
Autizmo atpažinimas. Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau – Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti. Ankstyvoji autizmo diagnostika nepaprastai svarbi tolesnei vaiko raidai.
Pakankamai anksti nustačius, kad vaikas serga autizmu, galima:

• laiku informuoti šeimą ir padėti tėvams geriau suprasti savo vaiką, jo poreikius, suteikti reikiamą psichologinę ir kitą pagalbą;
• atpažinti genetines ligas, pradėti gydyti gretutines patologines būkles;
• pradėti vaiko ir šeimos poreikius atitinkančią abilitacijos programą.

Autizmas diagnozuojamas, kai nustatomi sutrikimai trijose pagrindinėse simptomų grupėse:

• Kokybinis socialinės tarpusavio sąveikos sutrikimas (vaikas nesuvokia kito asmens jausmų);
• Kokybinis žodinio ir nežodinio bendravimo bei vaizduotės sutrikimas (pvz., bendraudamas nesinaudoja žodžiais, garsais, kūno judesiais ar veido išraiška);
• Ribotas, pasikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai, veikla.

Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 – 2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontroliniu sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus. Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą (pateikiamas priede) sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas. Šiuo metu diagnozuojant autizmą remiamasi PSO parengtame tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK-10) kriterijais:
A. Nenormali arba sutrikusi raida išryškėja iki 3 metų mažoausiai vienoje iš šių sričių:

1. Kalbos supratimo ir ekspresyviosios kalbos vartojimo socialinio bendravimo metu stoka.
2. Selektyviųjų socialinių prisirišimų arba abipusės socialinės sąveikos formavimosi trūkumai.
3. Funkcinio arba simbolinio (vaizduotės) žaidimo nesusiformavimas.

B. Mažiausiai 6 požymiai iš pateiktų 1, 2, 3 kategorijų, įskaitant bent po du punktus iš pirmos kriterijų grupės ir po vieną iš 2 ir 3.
1. Kokybiniai socialinės sąveikos sutrikimai, pasireiškiantys bent dviejose iš šių sričių

1. nesugebėjimas palaikyti akių kontaktą, prie socialinės sąveikos priderinti veido išraišką, kūno padėtį gestus;
2. nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais (atitinkamai pagal funkcinį amžių ir kai tam yra pakankamai galimybių), įskaitant abipusį dalijąsi interesais, veikla bei emocijomis;
3. nepakankamas socialinis ir emocinis bendravimas, pasireiškiantis silpnu ar sutrikusiu atsaku (reakcija) į kito žmogaus emocijas, nesugebėjimas pritaikyti savo elgesį prie socialinės aplinkos, prasta socialinio elgesio, komunikavimo ir emocijų integracija;
4. spontaniško siekimo dalytis su kitais žmonėmis interesais, siekiais, malonumais stoka (pvz., daiktų, kurie yra įdomūs individui, rodymo, atnešimo, pateikimo kitiems stoka).

2. Kokybiniai verbalinio ir neverbalinio bendravimo sutrikimai, pasireiškiantys bent vienoje iš šių sričių:

1. sulėtėjusi kalbos raida arba visiškas jos nebuvimas, kurios nesistengiama kompensuoti alternatyviais bendravimo būdais (pvz., gestais, mimika);
2. sutrikęs gebėjimas pradėti ir palaikyti pokalbį (bet kuriuo esamu kalbos lygiu arba jei kalbos raida yra normali) atsiliepiant į kito asmens bendravimą;
3. stereotipinis, pasikartojantis kalbos vartojimas arba idiosinkrazinis (supainiotas) žodžių ar frazių vartojimas;
4. gebėjimų stoka žaisti įvairius spontaniškus vaidybinius ar socialinio pamėgdžiojimo žaidimus

3. Pasikartojantis, stereotipinis elgesys, interesai ir veikla, pasireiškiantys bent vienoje iš šių sričių:

1. vienas arba keletas stereotipinio bei riboto pobūdžio intensyvūs interesai, neįprasto turinio ar jiems skiriamo dėmesio koncentravimu, vienas ar daugiau interesų neįprastų savo intensyvumu ir ribotumu, o ne turinio ar jiems skiriamo dėmesio koncentravimu;
2. akivaizdžiai kompuslyvus (neįveikiams noras ką nors veikti) polinkis laikytis specifinių, nefunkcionalių veiksmų ar ritualų
3. stereotipiški ir pasikartojantys judesiai (pvz., rankų, pirštų sukiojimas, plasnojimas, viso kūno judesiai)
4. specifinis domėjimas daiktų dalimis ar nefunkcionaliais žaidimo priemonių elementais (tokiais kaip kvapas, pojūtis palietus paviršiš, sukeliamas garsas ar vibracija).

C. Sutrikimas pagal klinikinį vaizdą negali būti priskirtas kitiems įvairiapusiams raidos sutrikimams (Rett sidromo).
Autizmo diagnostikai labai svarbus bendras sveikatos, neurologinis ir neuropsichiatrinis tyrimas. Didelę reikšmę atpažįstant autizmą turi intelekto tyrimai: WISC testas (6 metų vaikams ir vyresniems, kai IQ viršija 50), tarptautinė Leiterio skalė, Vinelando socialinės brandos skalė, Griffiths raidos skalė ir kt.
Pagalbos autizmu sergantiems vaikams metodai
Autizmo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Sąlyginai juos galima suskirstyti į kelias kategorijas: biocheminiai (medikamentiniai), neurosensoriniai (audio ir sensorinės integracijos terapijos), psichodinaminiai (psichoterapinė pagalba tėvams), vaiko elgesio korekcijos metodai.

Medikamentinis gydymas. Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti. Dunn-Geier ir kt. (2000) pateikia duomenis apie vitamino B15, specialių dietų, vaistų vartojimą autizmui ar jo simptomams gydyti, tačiau jų veiksmingumas yra nepakankamai įrodytas moksliniais tyrimais.

Psichologinės ir pedagoginės priemonės. Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai. Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia. Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai. Programose numatomos užduotys vizualinės-motorinės koordinacijos, smulkiosios ir bendrosios motorikos ugdymui, nuosekliai formuojami žaidimo įgūdžiai. Elgesio, bendravimo įgūdžiai formuojami ir namuose, todėl sudarant individualias autizmu sergančių vaikų ugdymo programas ypač skatinamas tėvų ir kitų šeimos narių dalyvavimas ir bendradarbiavimas su specialistais.

Literatūra:

1. Dunn-Geier, J., Auerspreg, E ir kt. (2000). Effect of secretin on children with autism: a randomized controlled Arial. Developmental Medicine and Child Neurology, 42, p.796-802.
2. Gillberg, C., Coleman, M. (1992). The biology of the autistic syndromes. 2nd edition. NY.
3. Happe, F. (1994). Autism: an introduction of psychological theory. London.
4. Prasauskienė, A. (2003). Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas.
5. Simpson, R., Zionts P. (1992). Autism. USA.
6. Sherratt, D. (2005). How to support and trach children on the autism spectrum. LDA, East Road, Cambridge.
7. Wirth (1994). Sprachstorungen, Sprechstorungen, Stimmstorungen. Koln.

1 Priedas

A dalis. Klausimai tėvams

 

1.	Ar Jūsų vaikas mėgsta būti supamas, „šokdinamas“ ant kelių?	Taip/Ne
2.	Ar Jūsų vaikas domisi kitais vaikais?	Taip/Ne
3.	Ar Jūsų vaikas mėgsta ropštis ant įvairių daiktų, pvz., laiptų?	Taip/Ne
4.	Ar Jūsų vaikui patinka žaisti „ku-kū“ (uždengia veidą rankomis ir atidengęs sako: ku-kū), slėpynes?	Taip/Ne
5.	Ar Jūsų vaikas kada nors įsivaizduoja, pvz., žaisliniais indais „verda“ arbatą, „gamina“ valgį ar žaidžia kitus įsivaizduojamus žaidimus?	Taip/Ne
6.	Ar Jūsų vaikas savo rodomuoju pirštu parodo tai, ko norėtų?	Taip/Ne
7.	Ar Jūsų vaikas savo rodomuoju pirštu parodo tai, kas jam įdomu?	Taip/Ne
8.	Ar Jūsų vaikas gali tinkamai žaisti su nedideliais žaislais (mašinėlėmis, kaladėlėmis), o ne tik juos žarstyti ar mėtyti?	Taip/Ne
9.	Ar Jūsų vaikas atneša Jums daiktus, kad juos Jums parodytų?	Taip/Ne

B dalis. Gydytojo stebėjimas

1.	Ar apsilankymo metu vaikas užmezgė su Jumis akių kontaktą?	Taip/Ne
2.	„Pagauk“ vaiko dėmesį ir tada parodyk jam kokį nors daiktą kitame kambario gale, sakydamas: „pažiūrėk, tai… (įvardinkite daiktą). Ar vaikas pažiūrėjo į tai, ką Jūs rodėte?	Taip/Ne
3.	„Pagauk“ vaiko dėmesį, tada duok jam mažą žaislinį puodelį ir arbatinuką sakydamas: „prašau įpilti man arbatos“. Ar vaikas bando „įpilti“ arbatos, „gerti“ iš puoduko ar pan.?	Taip/Ne
4.	Paklauskite vaiko: „Kur yra lempa?“ arba „Parodyk man lempą“. Ar vaikas rodo savo rodomuoju pirštu į lempą?	Taip/Ne
5.	Ar vaikas gali iš kaladėlių pastatyti bokštą? Jei taip, iš kelių?(kaladėlių skaičius ….)	Taip/Ne

Kada tėvams laikas sunerimti, kad jų mažylis nekalba? Kada pirmą kartą geriausiai apsilankyti pas logopedą?

Kreiptis į specialistą reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Jei vaikas baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodžių, moka neaiškiai vapalioti tik apie 10 žodelių, nesudaro trumpos frazės (katė miau miau, einam namo), nesupranta ir neįvykdo paprastų paliepimų: „Atnešk kamuolį.“ Jei vaikas baigdamas trečiuosius metus bendrauja savo susikurta kalba, suprantama tik tėvams, be nesuprantama aplinkiniams, savo norus reiškia tik aktyviai gestikuliuodamas rankomis, nekalba 3-4 žodžių frazėmis, neįvykdo dviejų dalių instrukcijos: „Pakelk meškutį ir atnešk man.“

Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Procesas žymiai efektyviau koreguojamas ankstyvuoju periodu (2,5 -5 metų), kai aktyviai formuojasi kalbiniai įgūdžiai.

1. Nuo ko priklauso, kada mažylis pradeda tarti pirmuosius žodžius?

Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempai labai skiriasi. Vieni mažyliai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Šie skirtumai priklauso nuo vaiko asmenybės savybių, psichomotorinio vystymosi ypatumų bei aplinkos sąlygų.

Jei vaikas pradeda kalbėti vėliau, gali būti, kad jis tiesiog vėlyvukas ir spės pasivyti savo bendraamžius. Kai kurie vaikai kas keletą dienų ištaria po naują žodį, kiti – žodžius „taupo“. Jie gali kelias savaites nieko naujo nepasakyti, o tada žodžiai pradeda lietis. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai augantys dvikalbėse šeimose. Paveldimumas taip pat svarbus: jei vaiko tėvai pradėjo kalbėti vėliau, tikėtina, kad vėliau pradės kalbėti ir jų vaikutis.

Labai svarbus kalbinis skatinimas, kurį vaikas gauna iš jį supančių žmonių – tėvų, brolių, seserų, senelių. Kūdikį kalbinantys žmonės yra svarbiausi vaiko kalbos ugdytojai. Jų kalba yra dažniausiai girdima jautriausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu.

1. Ką galėtų daryti tėvai, norėdami, kad jų vaikas pradėtų anksčiau kalbėti?

Nuo pat pirmų dienų bendraudami su savo mažyliu ne tik sukursite artimus ryšius, bet ir padėsite jam sėkmingai augti ir tobulėti.

• Kalbinkite kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą reikėtų pakartoti keletą kartų. Toks bendravimas skatina kūdikį mėgdžioti.
• Siekite akių kontakto su mažyliu, demonstruokite, skatinkite mėgdžioti jūsų lūpų judesius.
• Padėkite vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodykite ir aiškiai tarkite konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, šeimos nario pavadinimą, įvardykite atliekamus veiksmus. Tokiu būdu skatinsite vaiką juos kartoti, taip įtvirtindami taisyklingą žodžio tarimą.
• Leiskite liesti, imti, laikyti daiktus, juos tyrinėti.
• Parodykite vaikui, kad supratote jo mintį ir palydėkite tai taisyklinga kalba, pakeisdami ir išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį.

Vaiko pasakymas: Bata. Tėvų pakartojimas: Taip, čia yra tavo batai.

Vaiko pasakymas: Lialia. Tėvų pakartojimas: Štai tavo lėlytė.

• Vaikščiodami, valgydami, žaisdami kalbėkite apie tuos daiktus, su kuriais vaikas veikia: „Eisim į lauką. Imk batą. Mama auna batus. Rišu tavo batus“. Stenkitės kalbėti aiškiai, trumpais, paprastais sakiniais.
• Rodykite knygeles, kuriose vaizduojami vaikams žinomi gyvūnai, paukščiai ir kiti objektai, deklamuokite trumpus ketureilius, sekite neilgas pasakas pagal iliustracijas, inscenizuokite pasakas su žaislais.
• Žaiskite su vaiko pirštukais, rankytėm, kojytėm, dainuokite daineles: „Katu katu katutes“, „Viru viru košę“, „Šarkelė varnelė“, „Į turgelį josiu.“
• Pažaiskite liežuviu ir lūpomis įvairius žaidimus: aplaižykite liežuviu lūpas, suspauskite jas, „prunkškite kaip arkliukai“.
• Vaikams patinka žiūrėti savo ir kitų šeimos narių nuotraukas. Vartydami nuotraukų albumus aiškinkite, ką vaikas veikė. Paprašykite, kad parodytų save ir kitus šeimos narius, juos įvardytų.
• Žaiskite su lėlėmis, mašinomis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais. Paslėpkite žaislus ir paprašykite, kad vaikas ieškotų, o radus – įvardykite: radai lėlę; ten mašina; tavo kamuolys.
• Kitu atveju padėkite žaislus skirtingose vietose, vaikui radus, įvardykite rasto žaislo vietą: ant stalo, po stalu, prie stalo, už stalo.
• Paprašykite pasirinkti žaislą, rūbą, knygą iš dviejų siūlomų: kokius marškinius – raudonus ar mėlynus; kokią knygą – apie šuniukus ar apie žaislus.
• Vaikščiodami lauke, atkreipkite dėmesį į daiktus ar įvykius: šuniukas bėgioja, gėlė žydi, vaikai spardo kamuolį.
• Skaičiuokite su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai. Aiškiai tarkite: vienas, du, viena dvi…
• Įsiklausykite į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (katvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta). Juos mėgdžiokite.
• Skambinkite, barškinkite, grokite su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais). Paprašykite vaiko, kad jis parodytų, kurie du daiktai (žaislai) skambėjo.
• Paslėpkite kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turės rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą. Jei žaislas arti – plokite greitai, jei toliau – lėtai.

1. Kada galima sakyti, kad vaikui nėra kalbos raidos sutrikimo? (kokiame amžiuje ką jis turėtų tarti, kalbėti)

• 0-1 mėn. kūdikiai krūpteli išgirdę stiprų garsą, reaguoja į žmogaus balsą, girdimi garsai, kurie panašūs į balsių a, e junginius su h.
• 2-3 mėn. fiksuoja žvilgsnį ties judančiu daiktu, seka barškutį iš vieno šono į kitą, girdimi gerkliniai garsai e – eche, e – rrhe. Pradeda guguoti.
• 4-6 mėn. kūdikiai pradeda vograuti (taria kelias balses kartu), čiauškėti (kartoja skiemenis): aaa, aaou, ba, de-de, gu-gu-gu, agu. Dažniausiai čiauškėjimas laikomas garsinės kalbos pradžia. Čiauškėdami mažyliai taria įvairiausius garsus, tačiau jie dar nėra tikrieji gimtosios kalbos garsai. Pamažu kūdikis pradeda reaguoti į aplinkinių kalbą, jos intonaciją. Pasuka galvytę į kalbantįjį, šypsosi. Kartu su čiauškėjimu atsiranda vaiko gebėjimas mėgdžioti.
• 6-10 mėn. kūdikiai mokosi suprasti kalbą. Pažindami vis daugiau juos supančių daiktų ir girdėdami jų pavadinimus, sieja daiktus su žodžiais. Mimika, gestais ir garsais atkreipia dėmesį į save ar į daiktus, prašo, reiškia emocijas. Nuo 7 mėn. vaikai pradeda mėgdžioti mamos tariamus garsus. Kasdien mėgdžioja vis daugiau ir įvairesnių gimtosios kalbos garsų. Gali ištarti du skiemenis, pvz., ma-ma, te-te.
• 10-12 mėn. vaikai pereina nuo čiauškėjimo prie pirmųjų prasmingai tariamų garsų. Konkrečiam objektui, veiksmui įvardyti mažyliai pradeda tarti garsų junginius, vienskiemenius žodžius, žodžių santrumpas. Vartydamas knygeles, vaikas atpažįsta ir parodo jam pažįstamus daiktus, objektus. Apie pirmąjį gimtadienį mažylis jau geba ištarti nuo kelių iki keliolikos trumpų žodžių: do reiškia duok; nio – noriu; opa – pakelk, paimk; am – valgyti ir pan.
• 1 m.-1 m. 6 mėn. mažyliai taria pavienius skiemenis, primenančius žodžius py, niam, au ir panašius, jungia juos į dviskiemenį žodį: mama, tete, dėde. Kartais vaikui pavyksta ištarti ir dviejų skirtingų skiemenų žodį: bu-lia (obuolys).
• 1 m. 6 mėn. – 2 m. vaikas geba ištarti dviskiemenį žodį (kai skiemenys skirtingi), todėl dažnai gali praleisti triskiemeniuose žodžiuose nekirčiuotą skiemenį: mašina keičia žodžiu sina ir pan. Vaikas supranta ir įsisąmonina artimiausios aplinkos daiktų, veiksmų pavadinimus ir, mėgdžiodamas suaugusiuosius, pradeda sieti du žodžius į sakinį: ten mašina, duok tą, mano batai. Kalbėdami dažnai jungia žodžius, nepaisydami jų derinimo klaidų: kute ne – šakutės nereikia; niose dide – nosis didelė.
• 2 m.-3 m. vaikai geba tiksliai ištarti triskiemenius žodžius, vartoja trijų žodžių sakinius, pradeda gramatiniais ryšiais sieti žodžius, bet vis dar gausu gramatinių netikslumų, dažnai žodžius derina klaidingai: du akytės, zaiziu su kamuole. Pamažu sakiniai ilgėja ir sudėtingėja. Gali ištarti daugumą gimtosios kalbos garsų, bet vis dar linkę keisti vienus garsus kitais. Atsiranda požymius nusakančių žodžių, kurie dažnai vartojami po daikto pavadinimo: kamuolys didelis.
• 3 m.-3 m. 6 mėn. vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g. Gali neištarti sunkiau artikuliuojamų garsų: š, ž, č, r, f, h. Garsiai planuoja savo ketinimus, mėgsta kalbėti žaisdami. Viskuo domisi, klausinėja koks, kodėl, kur, kaip. Tai laikotarpis, kai vaikas labai greitai įsimena naujus žodžius, o kai jų pritrūksta – sukuria naujų (kirvį pavadina kapokliu, sparnelius – plasneliais). Dažnai netaisyklingai taria ilgus, ypač mažai žinomus žodžius, juos trumpina, keičia vietomis skiemenis, praleidžia garsus: plaktukas taria paktukas, rankšluostis – jankuostis. Kalboje atsiranda apibendrinamųjų sąvokų: baldai, indai, žaislai; daiktų požymius nusakančių žodžių: didelis, mažas, geras, gražus. Vartoja 3-4 žodžių ir ilgesnius sakinius, kartais dar nesuderina giminės, skaičiaus, linksnių.
• 4 m. vaikai kalba gramatiškai gana taisyklingai, tinkamai derina skaičius, linksnius, giminę. Mažėja garsų tarimo klaidų, tačiau kartais sudėtingesnių garsų (š, ž, č, dž, r) tarimo mokymasis šiek tiek užsitęsia. Tai lemia nepakankamai išlavėjusi artikuliacija ir nepakankamas gebėjimas skirti panašiai skambančius garsus. Dažnai vaikams sunku papasakoti savo įspūdžius ar buvusius įvykius, todėl sakinio pradžioje vartoja jungtukus ir, o, keletą kartų pakartoja (penktaisiais gyvenimo metais turėtų nebekartoti) tą patį žodį ar sustoja sakinio viduryje, negalėdami greitai prisiminti reikalingo žodžio. Sakiniai sudaryti iš 5-6 žodžių, tačiau pasakojimai nėra pakankamai nuoseklūs, logiški, kartais juos gali suprasti žmogus, gerai žinantis įvykius, apie kuriuos kalbama. Skubėdamas kuo greičiau papasakoti nutikimą, praleidžia pagrindines sakinio dalis, nenurodo veiksmo vietos ar laiko: „Mes ėjome, tada jis įkrito ir verkė.“
• Iki 5,5-6 m. vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius. Žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų, pasakojimai tampa suprantamesni ir rišlūs. Vaikai turėtų taisyklingai vartoti visas kalbos dalis, mokėti apibūdinti daiktą, nusakydami esminius žodžius.

1. Ar tiesa, kad fiziškai labiau išsivystę, judresni mažyliai kalbėti pradeda vėliau? Kodėl?

Ši nuomonė susiformavusi todėl, kad labiau fiziškai aktyvesniems vaikams svarbesnis judėjimas, jie sutelkia dėmesį ties kitų įgūdžių lavinimu: pastebėta, kad labai anksti vaikščioti pradėję kūdikiai taip susižavi šiuo gebėjimu, kad kalba jiems būna antraeilis dalykas.

1. Kodėl norint prakalbinti mažylį siūloma lavinti jo smulkiąją motoriką?

Smulkiajai motorikai reikėtų skirti daug dėmesio – svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Tad lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.

Lavinkite mažylių pirštelius paprasčiausiais pratimais – masažuokite delniukus, glostykite, patrinkite, plokite katutes. Paimkite vaiko rankutę ir švelniai ja glostykite nėrinius, mezginius, pintus daiktus, kačiuko nugarą, savo ar vaikučio plaukus.

Su vyresniais vaikais pieškite, spalvinkite, karpykite, lipdykite iš plastilino, minkykite tešlą, varstykite virvutes į skylutes, dėliokite dėliones, konstruokite iš lego konstruktorių, dėliokite sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verkite karoliukus ant virvutės, rūšiuokite pupeles, makaronus (dėkite į atskiras dėžutes), užsekite sagas, užtraukite užtrauktukus, riškite batraiščius. Išmokykite vaiką atlikti įvairius pratimus su pirštais: nykščiu paliesti kiekvieną tos pačios rankos pirštą (pirštai sveikinasi), sunerti plaštakas ir sukti nykščius ratu, barbenti pirštais į stalą (grojama pianinu), gniaužti rankas į kumštį ir atleisti.

1. Kokiais metodais dirba logopedai su nekalbančiais arba prastai kalbančiais 2-5 metukų mažyliais? Kodėl nereikia bijoti logopedo?

Kaip jau anksčiau minėta, dėl skirtingų kalbinių sąlygų, kiekvieno vaiko kalbos plėtotės tempai yra nevienodi. Skirtingi garsų tarimo, kalbėjimo ir kalbos trūkumai skatina remtis įvairiais ugdymo metodais. Lavinant vaiko kalbėjimą atsižvelgiama į kelis kalbos komponentus: žodyną, gramatinę kalbos sandarą, garsų tarimą, gebėjimą juos skirti iš klausos ir rišlaus pasakojimo įgūdžius.

Išskirčiau kelis kalbos ugdymo principus, kuriais remdamasis logopedas siekia rezultatų:

• nuteikia vaiką darbui, sužadina jo smalsumą, vaizduotę, skatina klausinėti ir kalbėti, sėkmė labai priklauso nuo vaiko noro išmokti taisyklingai kalbėti;
• kalbinę medžiagą pateikia nuosekliai, tik gerai įsisavinus praeitą medžiagą, pereina prie kitos;
• nuolat paskatina, pagiria, padrąsina vaiką;
• mažieji mokosi žaisdami, todėl veikla turi būti linksma ir įdomi;
• siekia, kad tėveliai aktyviai dalyvautų kalbos ugdymo procese;

Tiek mažieji, tiek jų tėveliai neturi bijoti logopedo, nes tai specialistas, kuris geriausiai supranta jų vaiką, turintį kalbos ar kalbėjimo trūkumų. Kaskart remdamasis kūrybiškumu, taikydamas kalbą lavinančius žaidimus, patrauklias ir interaktyvias mokomąsias priemones, nuotaikingai nusiteikęs, nuoširdžiai norintis padėti logopedas padeda pasiekti vaikui gerų kalbos ugdymosi rezultatų.

Logopedė Simona Raibužytė

Logopedinės pagalbos centras