Kada tėvams laikas sunerimti, kad jų mažylis nekalba? Kada pirmą kartą geriausiai apsilankyti pas logopedą?
Kreiptis į specialistą reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Jei vaikas baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodžių, moka neaiškiai vapalioti tik apie 10 žodelių, nesudaro trumpos frazės (katė miau miau, einam namo), nesupranta ir neįvykdo paprastų paliepimų: „Atnešk kamuolį.“ Jei vaikas baigdamas trečiuosius metus bendrauja savo susikurta kalba, suprantama tik tėvams, be nesuprantama aplinkiniams, savo norus reiškia tik aktyviai gestikuliuodamas rankomis, nekalba 3-4 žodžių frazėmis, neįvykdo dviejų dalių instrukcijos: „Pakelk meškutį ir atnešk man.“
Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Procesas žymiai efektyviau koreguojamas ankstyvuoju periodu (2,5 -5 metų), kai aktyviai formuojasi kalbiniai įgūdžiai.
- Nuo ko priklauso, kada mažylis pradeda tarti pirmuosius žodžius?
Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempai labai skiriasi. Vieni mažyliai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Šie skirtumai priklauso nuo vaiko asmenybės savybių, psichomotorinio vystymosi ypatumų bei aplinkos sąlygų.
Jei vaikas pradeda kalbėti vėliau, gali būti, kad jis tiesiog vėlyvukas ir spės pasivyti savo bendraamžius. Kai kurie vaikai kas keletą dienų ištaria po naują žodį, kiti – žodžius „taupo“. Jie gali kelias savaites nieko naujo nepasakyti, o tada žodžiai pradeda lietis. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai augantys dvikalbėse šeimose. Paveldimumas taip pat svarbus: jei vaiko tėvai pradėjo kalbėti vėliau, tikėtina, kad vėliau pradės kalbėti ir jų vaikutis.
Labai svarbus kalbinis skatinimas, kurį vaikas gauna iš jį supančių žmonių – tėvų, brolių, seserų, senelių. Kūdikį kalbinantys žmonės yra svarbiausi vaiko kalbos ugdytojai. Jų kalba yra dažniausiai girdima jautriausiu vaiko kalbos raidos laikotarpiu.
- Ką galėtų daryti tėvai, norėdami, kad jų vaikas pradėtų anksčiau kalbėti?
Nuo pat pirmų dienų bendraudami su savo mažyliu ne tik sukursite artimus ryšius, bet ir padėsite jam sėkmingai augti ir tobulėti.
- Kalbinkite kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą reikėtų pakartoti keletą kartų. Toks bendravimas skatina kūdikį mėgdžioti.
- Siekite akių kontakto su mažyliu, demonstruokite, skatinkite mėgdžioti jūsų lūpų judesius.
- Padėkite vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodykite ir aiškiai tarkite konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, šeimos nario pavadinimą, įvardykite atliekamus veiksmus. Tokiu būdu skatinsite vaiką juos kartoti, taip įtvirtindami taisyklingą žodžio tarimą.
- Leiskite liesti, imti, laikyti daiktus, juos tyrinėti.
- Parodykite vaikui, kad supratote jo mintį ir palydėkite tai taisyklinga kalba, pakeisdami ir išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį.
Vaiko pasakymas: Bata. Tėvų pakartojimas: Taip, čia yra tavo batai.
Vaiko pasakymas: Lialia. Tėvų pakartojimas: Štai tavo lėlytė.
- Vaikščiodami, valgydami, žaisdami kalbėkite apie tuos daiktus, su kuriais vaikas veikia: „Eisim į lauką. Imk batą. Mama auna batus. Rišu tavo batus“. Stenkitės kalbėti aiškiai, trumpais, paprastais sakiniais.
- Rodykite knygeles, kuriose vaizduojami vaikams žinomi gyvūnai, paukščiai ir kiti objektai, deklamuokite trumpus ketureilius, sekite neilgas pasakas pagal iliustracijas, inscenizuokite pasakas su žaislais.
- Žaiskite su vaiko pirštukais, rankytėm, kojytėm, dainuokite daineles: „Katu katu katutes“, „Viru viru košę“, „Šarkelė varnelė“, „Į turgelį josiu.“
- Pažaiskite liežuviu ir lūpomis įvairius žaidimus: aplaižykite liežuviu lūpas, suspauskite jas, „prunkškite kaip arkliukai“.
- Vaikams patinka žiūrėti savo ir kitų šeimos narių nuotraukas. Vartydami nuotraukų albumus aiškinkite, ką vaikas veikė. Paprašykite, kad parodytų save ir kitus šeimos narius, juos įvardytų.
- Žaiskite su lėlėmis, mašinomis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais. Paslėpkite žaislus ir paprašykite, kad vaikas ieškotų, o radus – įvardykite: radai lėlę; ten mašina; tavo kamuolys.
- Kitu atveju padėkite žaislus skirtingose vietose, vaikui radus, įvardykite rasto žaislo vietą: ant stalo, po stalu, prie stalo, už stalo.
- Paprašykite pasirinkti žaislą, rūbą, knygą iš dviejų siūlomų: kokius marškinius – raudonus ar mėlynus; kokią knygą – apie šuniukus ar apie žaislus.
- Vaikščiodami lauke, atkreipkite dėmesį į daiktus ar įvykius: šuniukas bėgioja, gėlė žydi, vaikai spardo kamuolį.
- Skaičiuokite su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai. Aiškiai tarkite: vienas, du, viena dvi…
- Įsiklausykite į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (katvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta). Juos mėgdžiokite.
- Skambinkite, barškinkite, grokite su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais). Paprašykite vaiko, kad jis parodytų, kurie du daiktai (žaislai) skambėjo.
- Paslėpkite kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turės rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą. Jei žaislas arti – plokite greitai, jei toliau – lėtai.
- Kada galima sakyti, kad vaikui nėra kalbos raidos sutrikimo? (kokiame amžiuje ką jis turėtų tarti, kalbėti)
- 0-1 mėn. kūdikiai krūpteli išgirdę stiprų garsą, reaguoja į žmogaus balsą, girdimi garsai, kurie panašūs į balsių a, e junginius su h.
- 2-3 mėn. fiksuoja žvilgsnį ties judančiu daiktu, seka barškutį iš vieno šono į kitą, girdimi gerkliniai garsai e – eche, e – rrhe. Pradeda guguoti.
- 4-6 mėn. kūdikiai pradeda vograuti (taria kelias balses kartu), čiauškėti (kartoja skiemenis): aaa, aaou, ba, de-de, gu-gu-gu, agu. Dažniausiai čiauškėjimas laikomas garsinės kalbos pradžia. Čiauškėdami mažyliai taria įvairiausius garsus, tačiau jie dar nėra tikrieji gimtosios kalbos garsai. Pamažu kūdikis pradeda reaguoti į aplinkinių kalbą, jos intonaciją. Pasuka galvytę į kalbantįjį, šypsosi. Kartu su čiauškėjimu atsiranda vaiko gebėjimas mėgdžioti.
- 6-10 mėn. kūdikiai mokosi suprasti kalbą. Pažindami vis daugiau juos supančių daiktų ir girdėdami jų pavadinimus, sieja daiktus su žodžiais. Mimika, gestais ir garsais atkreipia dėmesį į save ar į daiktus, prašo, reiškia emocijas. Nuo 7 mėn. vaikai pradeda mėgdžioti mamos tariamus garsus. Kasdien mėgdžioja vis daugiau ir įvairesnių gimtosios kalbos garsų. Gali ištarti du skiemenis, pvz., ma-ma, te-te.
- 10-12 mėn. vaikai pereina nuo čiauškėjimo prie pirmųjų prasmingai tariamų garsų. Konkrečiam objektui, veiksmui įvardyti mažyliai pradeda tarti garsų junginius, vienskiemenius žodžius, žodžių santrumpas. Vartydamas knygeles, vaikas atpažįsta ir parodo jam pažįstamus daiktus, objektus. Apie pirmąjį gimtadienį mažylis jau geba ištarti nuo kelių iki keliolikos trumpų žodžių: do reiškia duok; nio – noriu; opa – pakelk, paimk; am – valgyti ir pan.
- 1 m.-1 m. 6 mėn. mažyliai taria pavienius skiemenis, primenančius žodžius py, niam, au ir panašius, jungia juos į dviskiemenį žodį: mama, tete, dėde. Kartais vaikui pavyksta ištarti ir dviejų skirtingų skiemenų žodį: bu-lia (obuolys).
- 1 m. 6 mėn. – 2 m. vaikas geba ištarti dviskiemenį žodį (kai skiemenys skirtingi), todėl dažnai gali praleisti triskiemeniuose žodžiuose nekirčiuotą skiemenį: mašina keičia žodžiu sina ir pan. Vaikas supranta ir įsisąmonina artimiausios aplinkos daiktų, veiksmų pavadinimus ir, mėgdžiodamas suaugusiuosius, pradeda sieti du žodžius į sakinį: ten mašina, duok tą, mano batai. Kalbėdami dažnai jungia žodžius, nepaisydami jų derinimo klaidų: kute ne – šakutės nereikia; niose dide – nosis didelė.
- 2 m.-3 m. vaikai geba tiksliai ištarti triskiemenius žodžius, vartoja trijų žodžių sakinius, pradeda gramatiniais ryšiais sieti žodžius, bet vis dar gausu gramatinių netikslumų, dažnai žodžius derina klaidingai: du akytės, zaiziu su kamuole. Pamažu sakiniai ilgėja ir sudėtingėja. Gali ištarti daugumą gimtosios kalbos garsų, bet vis dar linkę keisti vienus garsus kitais. Atsiranda požymius nusakančių žodžių, kurie dažnai vartojami po daikto pavadinimo: kamuolys didelis.
- 3 m.-3 m. 6 mėn. vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g. Gali neištarti sunkiau artikuliuojamų garsų: š, ž, č, r, f, h. Garsiai planuoja savo ketinimus, mėgsta kalbėti žaisdami. Viskuo domisi, klausinėja koks, kodėl, kur, kaip. Tai laikotarpis, kai vaikas labai greitai įsimena naujus žodžius, o kai jų pritrūksta – sukuria naujų (kirvį pavadina kapokliu, sparnelius – plasneliais). Dažnai netaisyklingai taria ilgus, ypač mažai žinomus žodžius, juos trumpina, keičia vietomis skiemenis, praleidžia garsus: plaktukas taria paktukas, rankšluostis – jankuostis. Kalboje atsiranda apibendrinamųjų sąvokų: baldai, indai, žaislai; daiktų požymius nusakančių žodžių: didelis, mažas, geras, gražus. Vartoja 3-4 žodžių ir ilgesnius sakinius, kartais dar nesuderina giminės, skaičiaus, linksnių.
- 4 m. vaikai kalba gramatiškai gana taisyklingai, tinkamai derina skaičius, linksnius, giminę. Mažėja garsų tarimo klaidų, tačiau kartais sudėtingesnių garsų (š, ž, č, dž, r) tarimo mokymasis šiek tiek užsitęsia. Tai lemia nepakankamai išlavėjusi artikuliacija ir nepakankamas gebėjimas skirti panašiai skambančius garsus. Dažnai vaikams sunku papasakoti savo įspūdžius ar buvusius įvykius, todėl sakinio pradžioje vartoja jungtukus ir, o, keletą kartų pakartoja (penktaisiais gyvenimo metais turėtų nebekartoti) tą patį žodį ar sustoja sakinio viduryje, negalėdami greitai prisiminti reikalingo žodžio. Sakiniai sudaryti iš 5-6 žodžių, tačiau pasakojimai nėra pakankamai nuoseklūs, logiški, kartais juos gali suprasti žmogus, gerai žinantis įvykius, apie kuriuos kalbama. Skubėdamas kuo greičiau papasakoti nutikimą, praleidžia pagrindines sakinio dalis, nenurodo veiksmo vietos ar laiko: „Mes ėjome, tada jis įkrito ir verkė.“
- Iki 5,5-6 m. vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius. Žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų, pasakojimai tampa suprantamesni ir rišlūs. Vaikai turėtų taisyklingai vartoti visas kalbos dalis, mokėti apibūdinti daiktą, nusakydami esminius žodžius.
- Ar tiesa, kad fiziškai labiau išsivystę, judresni mažyliai kalbėti pradeda vėliau? Kodėl?
Ši nuomonė susiformavusi todėl, kad labiau fiziškai aktyvesniems vaikams svarbesnis judėjimas, jie sutelkia dėmesį ties kitų įgūdžių lavinimu: pastebėta, kad labai anksti vaikščioti pradėję kūdikiai taip susižavi šiuo gebėjimu, kad kalba jiems būna antraeilis dalykas.
- Kodėl norint prakalbinti mažylį siūloma lavinti jo smulkiąją motoriką?
Smulkiajai motorikai reikėtų skirti daug dėmesio – svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Tad lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.
Lavinkite mažylių pirštelius paprasčiausiais pratimais – masažuokite delniukus, glostykite, patrinkite, plokite katutes. Paimkite vaiko rankutę ir švelniai ja glostykite nėrinius, mezginius, pintus daiktus, kačiuko nugarą, savo ar vaikučio plaukus.
Su vyresniais vaikais pieškite, spalvinkite, karpykite, lipdykite iš plastilino, minkykite tešlą, varstykite virvutes į skylutes, dėliokite dėliones, konstruokite iš lego konstruktorių, dėliokite sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verkite karoliukus ant virvutės, rūšiuokite pupeles, makaronus (dėkite į atskiras dėžutes), užsekite sagas, užtraukite užtrauktukus, riškite batraiščius. Išmokykite vaiką atlikti įvairius pratimus su pirštais: nykščiu paliesti kiekvieną tos pačios rankos pirštą (pirštai sveikinasi), sunerti plaštakas ir sukti nykščius ratu, barbenti pirštais į stalą (grojama pianinu), gniaužti rankas į kumštį ir atleisti.
- Kokiais metodais dirba logopedai su nekalbančiais arba prastai kalbančiais 2-5 metukų mažyliais? Kodėl nereikia bijoti logopedo?
Kaip jau anksčiau minėta, dėl skirtingų kalbinių sąlygų, kiekvieno vaiko kalbos plėtotės tempai yra nevienodi. Skirtingi garsų tarimo, kalbėjimo ir kalbos trūkumai skatina remtis įvairiais ugdymo metodais. Lavinant vaiko kalbėjimą atsižvelgiama į kelis kalbos komponentus: žodyną, gramatinę kalbos sandarą, garsų tarimą, gebėjimą juos skirti iš klausos ir rišlaus pasakojimo įgūdžius.
Išskirčiau kelis kalbos ugdymo principus, kuriais remdamasis logopedas siekia rezultatų:
- nuteikia vaiką darbui, sužadina jo smalsumą, vaizduotę, skatina klausinėti ir kalbėti, sėkmė labai priklauso nuo vaiko noro išmokti taisyklingai kalbėti;
- kalbinę medžiagą pateikia nuosekliai, tik gerai įsisavinus praeitą medžiagą, pereina prie kitos;
- nuolat paskatina, pagiria, padrąsina vaiką;
- mažieji mokosi žaisdami, todėl veikla turi būti linksma ir įdomi;
- siekia, kad tėveliai aktyviai dalyvautų kalbos ugdymo procese;
Tiek mažieji, tiek jų tėveliai neturi bijoti logopedo, nes tai specialistas, kuris geriausiai supranta jų vaiką, turintį kalbos ar kalbėjimo trūkumų. Kaskart remdamasis kūrybiškumu, taikydamas kalbą lavinančius žaidimus, patrauklias ir interaktyvias mokomąsias priemones, nuotaikingai nusiteikęs, nuoširdžiai norintis padėti logopedas padeda pasiekti vaikui gerų kalbos ugdymosi rezultatų.
Logopedė Simona Raibužytė
Logopedinės pagalbos centras