Nesklandi kalba ar mikčiojimas?
Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia antraisiais–penktaisiais gyvenimo metais, intensyviai formuojantis vaiko kalbai.
Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės, fizinė kalbos aparato įtampa. Daugelis vaikų, mokydamiesi kalbėti, sunkiai suranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, pasakoja susijaudinę, skubėdami, todėl jų kalbos sklandumas trinka.
Norint atskirti prasidedantį mikčiojimą nuo normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų, svarbu išsamiai įvertinti vaiko kalbą įvairiose bendravimo situacijose.
Logopedas įvertina, ar vaiko žodynas, gramatinė kalbos sandara, garsų tarimas atitinka jo amžių, lygina pagal normas, įvertina nesklandumų pobūdį. Konsultuodamas vaiko tėvus logopedas siekia sužinoti vaiko raidos ypatumus ankstyvojoje vaikystėje ir tėvų pastebėjimus apie kalbėjimo nesklandumus kasdienėje aplinkoje.
Apie 5 proc. vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais, kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs. Tačiau emocinė reakcija į kalbos sunkumus, kritinės aplinkinių pastabos, užsikirtimų baimė gali sustiprinti mikčiojimą, ir tai pradeda nuolat trukdyti vaikui bendrauti.
Kodėl mikčiojama?
Nepaisant ilgamečių mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jos iki šios nėra aiškios. Manoma, kad vaikas gali turėti įgimtą polinkį į kalbos nesklandumus. Jei šeimoje bent vienas iš tėvų ar artimųjų mikčioja, tikimybė, kad vaiką gali varginti šis sutrikimas, yra net penkis kartus didesnė, nei tuo atveju, kai nemikčioja nė vienas iš artimųjų.
Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad mikčiojimą sukelia daugelio veiksnių (neurofiziologinių, psichologinių, genetinių ir socialinių) sąveika.
Gydyti ar laukti, kol „išaugs“?
Mikčiojimo stiprumas gali keistis, jis priklauso nuo situacijos ar dienos. Kartais užsikirtimų intensyvumas skiriasi net ir to paties pokalbio metu. Ikimokykliniame amžiuje šie svyravimai dažnai yra susiję su vaiko veikla. Kai vaikas kalba apie šalia esančius daiktus, atliekamus veiksmus, jo kalboje paprastai yra mažiau užsikirtimų nei pasakojant patirtus įspūdžius ar dialogo metu.
Specialistai negali tiksliai paaiškinti mikčiojimo svyravimo priežasčių. Daugiau nei 60 proc. vaikų įveikia šį sutrikimą, tačiau nėra aiškių kriterijų atpažinti, kuris vaikas mikčiojimą „išaugs“ be specialistų pagalbos.
Mikčiojimo pradžioje didelę reikšmę vaiko kalbos raidai turi tėvų ir kitų artimųjų elgesys. Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę, išsigandę ir bejėgiai, kai vaikas pradeda sunkiai mikčioti. Jie dažnai mėgina padėti užbaigdami vaiko pradėtą mintį, patardami „neskubėk“, „nesijaudink“, „pasakyk dar kartą“. Tokie patarimai atkreipia vaiko dėmesį į kalbos sunkumus ir dažnai, stengdamasis kalbėti sklandžiai, jis dar labiau įsitempia, o užsikirtimai sustiprėja.
strong>Ką turėtų daryti tėvai, pastebėję, kad vaikas pradėjo mikčioti?
Labai svarbu laikytis nuoseklaus dienos režimo, kad vaikas nepavargtų, nebūtų dirglus ir suirzęs. Vienodos auklėjimo taisyklės ir pastovus poilsio laikas suteikia vaikui daugiau ramybės, tausojama jo nervų sistema.
Bendraujant su mikčiojančiu vaiku labai svarbu sulėtinti savo kalbos tempą. Kai tėvai ramiai palaukia, kol vaikas užbaigs savo pasakojimą, jo nepertraukia, pokalbis tampa ramesnis. Jei visi šeimos nariai moka palaukti savo eilės pokalbio metu, kalba lėtai, vaikas pamažu pradeda imituoti tokį kalbėjimo būdą ir nejaučia „laiko spaudimo“.
Jei vaikas jaudinasi dėl savo kalbos, reikia pasistengti suprasti jo jausmus, parodyti, kad juos suprantate, skatinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis.
Pasistenkite surasti keletą minučių pokalbiui su vaiku kasdien, kai niekas netrukdo jums ir vaikui šnekėtis. Kartu pieškite, klijuokite, vaikščiokite gamtoje. Parodykite vaikui, kad priimate jį tokį, koks jis yra.
Pastebėjus, kad vaikas užsikerta kalbėdamas, reikėtų kreiptis į logopedą, konsultuotis su vaikų neurologu ir psichologu. Pagalba veiksmingesnė, kai tėvai nedelsdami kreipiasi į specialistus, ir vaikas pradeda lankyti užsiėmimus. Mikčiojimas yra sudėtinga, daugelio išorinių ir vidinių veiksnių pasekmė, kuriai įveikti reikia daugelio specialistų ir paties mikčiojančiojo pastangų.
Mikčiojo Aristotelis, Niutonas, Čerčilis ir Merlin Monro. Šie žmonės neleido mikčiojimui jų sustabdyti ir tapo žinomi visame pasaulyje.
Pagrindinis šaltinis:
