1. Kas nulemia vaikų kalbos sutrikimus?
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus.
Sudėtingesnės kalbos problemos, kai vėluoja žodyno, gramatinės kalbos sandaros ir kitų kalbos komponentų vystymasis, atsiranda dėl kalbinių sričių pažeidimų, komplikuoto nėštumo ar traumų gimdymo metu, netinkamos vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai, augantys dvikalbėse šeimose. Paveldimumas taip pat svarbus: jei vaiko tėvai pradėjo kalbėti vėliau, tikėtina, kad vėliau pradės kalbėti ir jų vaikutis.
2. Kokius garsus tarti vaikams išmokti sunkiausia? Kada vaikas turėtų jau mokėti taisyklingai juos ištarti?
Mokant tarti garsus visada reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir kalbos raidai būdingus dėsningumus. 3 m.-3 m. 6 mėn. vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g, v. Jei sulaukęs šio amžiaus vaikas netaria paminėtų garsų ar šie tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą, vertėtų susirūpinti ir kreiptis į logopedą.
Iki 4,5-5,5 metų daugelis vaikų nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais (s, z, c, dz, l arba j). Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris lavėjant artikuliaciniam aparatui gali būti ,,išaugamas“ savaime.
Vienas sunkiausių vaikams yra garso r tarimas. Kad būtų lengviau, vaikai jį keičia kitais garsais (paprastai j, l). Šio garso vaikas gali netarti dėl neišlavėjusio artikuliacijos aparato, dėl trumpo poliežuvinio pasaitėlio ar nepakankamo girdimojo suvokimo. Dėl netaisyklingo sukandimo, išlikusio čiulpimo reflekso ar kitų priežasčių kai kurie vaikai garsus s, z, š, ž taria iškišę liežuvio galą tarp priekinių dantų, išpučia orą pro liežuvio šonus. Tuomet garsai tampa duslesni, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis. Tokie garsų tarimo sutrikimai ar besitęsiantis fiziologinis šveplavimas virš 5,5-6 metų nėra normalu ir praverstų logopedinė pagalba.
5,5-6 metų vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius.
3. Kodėl dalis vaikų mikčioja? Ar tai įveikiamas kalbėjimo sutrikimas?
Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Daugeliui šie pirmieji mikčiojimo požymiai laipsniškai silpnėja ir išnyksta, bet kai kurie mikčioja ir toliau.
Rizikos faktoriai, nurodantys didesnę ilgalaikės problemos tikimybę, yra kiti mikčiojantys šeimos nariai, vėluojantis kalbos ar garsų tarimo vystymasis, kai mikčiojimas tęsiasi 18 mėn. ir ilgiau. Todėl labai svarbu į specialistą kreiptis laiku – vos pastebėjus, kad vaikui stringa kalba. Tuomet pagalba pati efektyviausia. Per metus ar ilgesnį laikotarpį sunkiai mikčiojančio vaiko užsikirtimų dažnumas ir trukmė laipsniškai mažėja. Mikčiojimo įveikimo rezultatai priklauso nuo vaiko problemos rūšies, jo asmenybės stipriųjų ir silpnųjų pusių, specialisto įgūdžių bei šeimos įsitraukimo teikiant pagalbą.
4. Ar svarbu kalbos sutrikimus įveikti kuo jaunesniame amžiuje? Ar yra amžiaus ribos, kada kalbos sutrikimai jau nebeįveikiami?
Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Procesas žymiai efektyviau koreguojamas ankstyvuoju periodu (2,5 – 5 metų), kai aktyviai formuojasi kalbiniai įgūdžiai. Kuo vėlesniame amžiuje kreipiamasi pagalbos į specialistą, tuo kalbos sutrikimo įveikimo galimybės tampa sudėtingesnės. Lavinant vaiko kalbėjimą visada atsižvelgiama į kelis kalbos komponentus: žodyną, gramatinę kalbos sandarą, garsų tarimą, gebėjimą juos skirti iš klausos ir rišlaus pasakojimo įgūdžius.
5. Ar ankstyvas užsienio kalbos mokymasis netrukdo taisyklingai išmokti savos kalbos?
Ankstyvas užsienio kalbos mokymasis skatina mąstymo lankstumą, gerina pažintinius ir bendravimo įgūdžius, gebėjimą susikaupti. Todėl užsienio kalbos mokymasis veikiau stimuliuoja, o ne trikdo kalbinę ir bendrą vaiko raidą.
6. Kokių problemų vaikui gali sukelti įvairūs kalbos sutrikimai?
Jei pradedant lankyti mokyklą, tebėra išlikę tarimo trūkumai dėl nepakankamai išlavinto girdimojo suvokimo – tokiu atveju paprastai daugeliui vaikų nesiseka rašyti ir skaityti. Kartais vaikai negirdi žodžio pabaigos, dėl to netaria galūnių, sakinio pabaigos, to pasėkoje parašo nepilną sakinį. Nejaučia sakinio ribų, todėl kelis sakinius gali parašyti kaip vieną. Esant nepakankamai išlavėjusiam girdimajam suvokimui, vaikas negeba skirti iš klausos panašiai skambančių garsų, todėl negali jų susieti su atitinkamomis raidėmis rašydamas. Tad išlavintas girdimasis suvokimas ir girdimoji atmintis turi neįkainojamą vertę vaikui pradėjus mokytis skaityti ir rašyti.
Jei laiku nėra įveikiamas mikčiojimas, nieko nedarant vaiko asmenybė gali pakisti: taps uždaras, nedrąsus, kankins menkavertiškumo jausmas, negalės pasirinkti norimos specialybės.
7. Kokiais atvejais dėl vaiko kalbos sutrikimų reikėtų apsilankyti pas logopedą?
Kreiptis į specialistą reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Jei vaikas baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodžių, moka neaiškiai vapalioti tik apie 10 žodelių, nesudaro trumpos frazės (katė miau miau, einam namo), nesupranta ir neįvykdo paprastų paliepimų: „Atnešk kamuolį.“ Jei baigdamas trečiuosius metus bendrauja savo susikurta kalba, suprantama tik tėvams, bet nesuprantama aplinkiniams, savo norus reiškia tik aktyviai gestikuliuodamas rankomis, nekalba 3-4 žodžių frazėmis, neįvykdo dviejų dalių instrukcijos: „Pakelk meškutį ir atnešk man.“ Jei 4-6 metų vaikas negeba papasakoti, ką veikė darželyje su draugais, ką matė mieste, jei neteisingai derina žodžius sakiniuose, nevartoja tinkamų galūnių, netaisyklingai taria garsus, nemoka apibūdinti daiktų, nusakydamas jų spalvą, formą ir paskirtį, nekalba išplėstiniais sakiniais: „Vasarą aš buvau prie jūros ir daug maudžiausi.“, būtina logopedinė pagalba.
Logopedė Simona Raibužytė,
Logopedinės pagalbos centras