Atsiliepimą parengė B. Strazdaitė
Šiais metais pirmą kartą teko sudalyvauti Pasauliniame kongrese mikčiojimo tema. Šis kongresas vyksta jau keletą dešimtmečių ir besidomintiems mikčiojimo sritimi gerai žinomas. Pirmasis buvo suorganizuotas Japonijoje 1986 metais, o vėliau kas keleri metai rengiamas skirtingose šalyse, žemynuose: Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Australijoje ir Europoje. Į pastarąjį kontinentą kongresas sugrįžo ir šiais metais, kur, įskaitant ISA narių susitikimą, truko 5 dienas Lunteren mieste, Nyderlanduose. Dalyvavimas jame – tai nepaprastai naudinga ir įkvėpianti patirtis. Turėjau galimybę susipažinti su skirtingų tautybių mikčiojančiaisiais, logopedais, pedagogais bei šios srities mokslininkais, kartu diskutuoti, dalintis patirtimi, žiniomis, išgyvenimais ir bandyti pažvelgti į mikčiojimą iš platesnės perspektyvos. Kadangi buvau vienintelė lietuvė tarp kitų kelių šimtų dalyvių, džiaugiuosi turėjusi galimybę sudalyvauti ir perduoti įspūdžius bei informaciją Lietuvos mikčiojimo klubo bei savipagalbos grupės nariams, logopedams. Žinoma, sunku išskirti keletą įsimintiniausių detalių iš galybės patirtų prasmingų momentų, bet norėčiau pasidalinti bent keletu pastebėjimų. [more…]
Kalbant apie patirtis, klausant asmeninių istorijų, susidarė įspūdis, jog mikčiojančių žmonių vidinė jausena yra labai panaši, tačiau aplinkybės, kuriose kiekvienam tenka su tuo gyventi gerokai skiriasi. Kartais šia aplinkybe yra tiesiog šeima, o kartais netgi – žemynas. Pastaruoju atveju, neabejotinai išskirčiau Afriką, kurioje, akivaizdu, trūksta ne tik logopedinės, bet kartu švietėjiškos – mikčiojimo sampratos keitimo/suvokimo – pagalbos.
Kalbant apie logopedinę pagalbą, džiugina tai, jog šiandien mikčiojantys gali ieškoti bei rasti on-line terapijų. Kongrese man įsiminė dvejos: „Freach“ (www.parlo-institut.de/freach/isa) ir Barbara L. Dahm (stutteringonlinetherapy.com). B. L. Dahm yra logopedė iš Izraelio, turinti ilgametę darbo patirtį mikčiojimo srityje. Jos terapijų metodas išsiskiria tuo, kad remiasi minčių valdymu ir grindžiamas mikčiojimo kaip automatinio proceso, sugeneruojamo smegenyse, suvokimu. Kita itin gerai įsiminusi, bet jau ne on-line terapija – japonų metodas skirtas suaugusiems. Tai iš tiesų labai ilga, jei neklystu, apie 10 metų trunkanti terapija, savo pobūdžiu primenanti ritualinius, teatralinius užsiėmimus, reikalaujančius gilaus susikaupimo ir pasinėrimo į procesą.
Besidomintiems literatūra turėtų būti įdomu, jog į kongresą taip pat buvo atvykę keletas mikčiojimo patirtį turinčių rašytojų. Brukline gyvenanti Katherine Preston pristatė ilgai rašytą ir neseniai išleistą knygą „Out With It: How Stuttering Helped Me Find My Voice“. Beje, nors knyga įkvėpta asmeninės mikčiojimo bei žmonių susijusių su šia kalbos problema patirties, K. Preston mano, jog ji yra skirta kur kas platesnei auditorijai ir galėtų būti įdomi visiems, turintiems „kažkokių“ sunkumų, kuriuos stengiasi įveikti. Pranešimą taip pat skaitė britų novelistas David Mitchell, parašęs knygą „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“), pagal kurią vėliau tokiu pačiu pavadinimu buvo pastatytas filmas. Žinant, jog „Debesų žemėlapis“ yra gana sudėtingas ir rimtas kūrinys, D. Mitchell pranešimas nustebino paprastumu, atvirumu ir betarpiškumu, žinoma, išlaikydamas subtilią literatūrinę pasakojimo manierą.
Kongrese taip pat dalyvavo Ph.D. David Shapiro, Anita Blom, Micheal O‘Shea bei daugelis kitų šioje srityje gerai žinomų ir gerbiamų asmenybių, kurių išsamesnius pranešimų aprašymus ir pristatymų skaidres galima rasti adresu www.stuttering2013.com.
Tiesa, šių metų spalio 1-22 dienomis taip pat organizuojama ISAD on-line konferencija, kurioje gali dalyvauti kiekvienas, besidomintis mikčiojimo tema t.y. šios srities mokslininkai, studentai, logopedai, mikčiojantys, jų šeimos nariai, bendradarbiai, draugai ar pan. Detalesnę informaciją galima rasti internete isad.isastutter.org. Tai puiki proga, todėl nepraleiskite, pasidalinkite šia informacija su tais, kuriems galėtų būti įdomu, ir būtinai sudalyvaukite!
Pabaigai, norėčiau padėkoti organizatoriams – Nyderlandų mikčiojančiųjų asociacijai „Demosthenes” – už viską, kas vyko kongrese: nuo seminarų iki trumpų kavos pertraukėlių šypsenų ir įspūdžių pasidalinimui. Tai palietė mane netikėtu, bet ypatingu būdu. Taip pat dėkoju ISA (International Stuttering Association) už finansinę paramą dalyvaujant kongrese.
Ačiū visiems!